Kaip kovoti su pabaisomis po lova ir monstrais balkone?

Dauguma vaikų ko nors bijo. Tamsos. To, kas gyvena po lova. Tualeto. Svetimų žmonių. Nepažįstamų vietų. Nematyto maisto. Spintos. Balkono. Sandėliuko. Vilko miške. Siurblio. Dušo. Stipraus garso. Būti vienas. Ošiančio medžio. Vandens. Aukščio. Yra daugybė visokių mums, suaugusiems, suvokiamų ir nesuvokiamų baimių.

Būna tas baimes toleruojam. Būna susinervinam ir dėl jų paburbam ar net riktelim. Būna kalbam protingai, motyvuotai, nuosekliai. Būna dėmesio nekreipiam, suprask, praeis savaime. Būna grasinam, kad jei nesiliaus bijoti, kažkas blogo nutiks. Visaip būna kai tenka gyventi su kokia „absurdiška“ vaiko baime.

Šis straipsnis apie baimes pirmiausia skiriamas Kristinai, kuri mums parašė ir išdėstė štai tokią problemą:
„Nerandu niekur tokios geros medžiagos apie baimes mažųjų  (sueis du metukai, o bijo viešo tualeto, gręžimo, dulkiu siurblio) – ieškau receptų kaip su tuo gyventi? Dėl pirmosios baimės itin nepatogus gyvenimas tapo, o atsirado ji kurį laiką pabuvus darželyje.“

Pirmas ir pats svarbiausias dalykas bei patarimas būtų jokiu būdu neneigti vaiko baimės. Ji gali būti absurdiška, juokinga, trukdanti gyventi, kelianti problemų… Esmė ta, kad baimė yra. Vaikas bijo ir nenustos bijoti jei pasakysime „nebijok“. Jei pasakysime „nėra ko bijoti“ vaikas jausis lyg netikėtume / nepasitikėtume jo jausmais, nuomone, lyg neigtume ir žemintume tai, kas dedasi jo širdyje.

Tai kaip kovoti su pabaisomis po lova ir monstrais balkone?

1. Bet kuriuo atveju pripažinti vaiko baimę. Taip ir pasakyti: „supratau, tau baisu“, reikia rasti kaip tą baimę įveikti. Lygiai kaip suprantame ir priimame kai vaikui skauda pilvą. Priimam faktą, kad pilvą skauda ir galvojam ką daryti, kad nustotų skaudėti. Derėtų nepamiršti pasidžiaugti, kad vaikas mumis pasitiki ir papasakojo savo problemą / baimę. Galima susitarti, kad baimė bus sprendžiama kartu, draugiškai, bendromis jėgomis.

2. Išsiaiškinti ar vaikas bijo tam tikrų „monstrų“ (kokie jie bebūtų) ar jam tiesiog trūksta drąsos, pasiryžimo, išdrįsimo kažką padaryti. Jei vaikui tereikia patikėti savimi ir išdrįsti, skaitykite straipsnį „Pilnos kišenės drąsos, batai vikrumo, delnai kruopštumo, burna gerų žodžių, galva gudrumo…“

3. Jei vaikas bijo kažkokio konkretaus materialaus daikto ar dalyko, pvz.: siurblio, plaukų džiovintuvo, kokteilių plaktuvo, stipraus garso, minios žmonių, svetimų žmonių, eskalatoriaus ar pan. reikėtų su tokiu dalyku susipažinti pamažu. Vaikui priprasti reikės tiek laiko, kiek reikės. Spaudimu tik dar labiau atitoliname padėties pagerėjimą.

a) Apie bijomą dalyką derėtų pasikalbėti visiškai neutraliai kai juo net neketiname naudotis. Papasakoti kam jis skirtas, ką daro, kodėl skleidžia garsą, kam jį naudojam, kodėl be jo negalim, kuo jis geras, naudingas. Pvz.: siurblys greit susiurbia viską, kad būtų galima žaisti, pagalvokit, jei reiktų visus trupinius rankomis surinkti tikrai neliktų laiko žaisti, o siurblys siurbia ir burzgia panašiai kaip žmogus kai greit bėga garsiai kvėpuoti pradeda. Reikėtų rasti bijomų daiktų teigiamas savybes. Galima tokius daiktus pačiupinėti kai jie nieko nedaro, yra nenaudojami. Šioje vietoje vaikas bijoti greičiausiai nenustos.

b) Prieš naudojantis bijomais daiktais perspėti vaiką ir leisti jam nebūti šalia, pvz. išeiti į kitą kambarį kai siurbiate ar užlipti laiptais užuot važiavus eskalatoriumi.

c) Iš tolo stebėti bijomą objektą su tėvais. Pvz.: Tėtis siurbia, o mama su vaiku susirangę ant sofos ar užsilipę ant stalo viską stebi. Tėtis važiuoja eskalatoriumi aukšty-žemyn, o mama su vaiku viską stebi. Mama džiovinasi plaukus, o tėtis su vaiku stebi iš toliau. Po truputį prisišnekinti vaiką, kad stebėtų vienas. Po truputį išdrįsti pabandyti. SPapūskite džiovintuvų į vaiką, leiskite pačiam pasiurbti, leiskite pačiam įjungti kokteilių plaktuvą kartu užvažiuokite eskalatoriumi. Nepamirškite dar ilgai po to, kai jau lyg viskas susitvarkė vaiką perspėti, kad bus naudojamas TAS įtartinas daiktas.

4. Jei vaikas bijo kažko lyg ir konkretaus, gyvenančio po lova, bet lyg ir įsivaizduojamo, abstraktaus, nes iš tikro to kažko nėra – situacija sudėtingesnė. Labiausiai norisi pasakyti, kad baimės objekto tiesiog nėra (nes jo iš tikro nėra), bet reikia kažkaip priimti, kad vis tik tas kažkas po lova yra ir su juo susipažinti. Galima paprasčiausiai kuo rimčiausiai paklausti vaiko ko jis bijo: tualete, po lova, balkone, tamsoje ar dar kažkur. Atsakymų galima sulaukti dvejopų.

a) Vaikas yra išsigandęs, kažką pamatęs, jam suskaudo, pasigirdo keistas garsas ar pan. Žodžiu, buvo kažkas, kas „susivaideno“ ir išgąsdino (kojinė kyšanti iš po lovos, viešame WC gretimoje kabinoje netikėtai nuleistas vanduo, šlapias unitazas (feee) ar įjungtas rankų džiovintuvas). Jei pasikalbėję su vaiku aptinkame, kad turime tokią gana konkrečią „susivaidenimo-išsigandimo“ situaciją, gana konkrečiai ją ir sprendžiame. Kalbamės, apžiūrime, kad po lova prieš miegą nieko nebūtų, einame į viešą WC ir nuleidinėjame vandenį gretimose kabinose (visose), įjungiame rankų džiovintuvą, stebime, sužinome kas tokiose vietose ir kodėl vyksta, susitariam, kad tai yra normalu bei priimtina. Žinoma, dar kurį laiką būname kartu su vaiku, jį lydime, kartu įsitikiname, kad viskas saugu, pavojaus nėra, eidami į baisią vietą iš anksto aptariame / prisimename kas ten gali nutikti ir ką galima pamatyti.

b) Jei pasikalbėję su vaiku išsiaiškiname, kad turime reikalų su mistine baime, monstrais, pabaisomis, vaiduokliais, raganomis ir pan.

Galime pabandyti pasikalbėti ir susitarti, kad tokių būtybių nėra, jos gyvena tik pasakose ir filmukuose, galima pasižiūrėti filmuką „Monstrų biuras“ ar kokį kitą panašų.

Galima pasikalbėti, kad vaikus nuo tokių būtybių saugo Angelas Sargas. Susitarti, kad tėvų siunčiamas Angelas visuomet yra šalia. Apie Angelą ir jo maldelę rašėme „Kas saugo mūsų vaikus, kai mūsų nėra šalia?“.

Jei susitarimai nepadeda reikėtų išsiaiškinti kokios yra tos būtybės, kaip atrodo, ką daro, kokią grėsmę kelia. Išsiaiškinti gana smulkiai. Taip pat pačio vaiko paklausti kas galėtų jas nugalėti, nuo jų apsaugoti? Gal paaiškės, kad tik kareivių armija gali padėti. Teks nusipirkti rinkinį kareivėlių, juos išrikiuoti ant palangės ir susitarti, kad naktį jie tampa tikrais kareiviais. Gal kaip vaiduoklių gaudytojai į kokį didelį maišą pabaisas sugaudysit (panašiai kaip „Piktukus“) ir išnešit į laužą sudeginti ar sudėsit į dangaus žibintą ir išskraidinsit juos į kosmosą. Gal iš arbatžolių ir aliejų kvapių išvirsit stebuklingą pabaisas naikinantį skystį, jį supilsit į langų purkštuvą, užklijuosit pabaisų naikinimo etiketę ir tokiu skysčiu vakarais išpurkšit visus namus. Gal iškepsit pabaisų naikinimo bombas keptuvėje tiesiog palaikydami gliukozės tabletas, bei tokias bombas išdėliosite pabaisų susirinkimo vietose: po lova, spintoje, balkone ir pan. Gal youtubėje pasižiūrėsite indėnų ritualinius šokius ir visa šeima vaiko kambaryje sušoksit ritualinį apsigynimo nuo pabaisų šokį. Galima kokį amuletą / karoliukus vaikui nupirkti, kad apsauga būtų visur ir visuomet šalia.

Žodžiu Jums teks imtis kūrybiškos ir labai rimtos kovos su pabaisomis

Lai Jūsų namai būna saugūs!

Informacijos šaltinis: jievaikai.lt