Kai vienas vaikas nuskriaudžia kitą. Bausti ar pasigailėti?

Apie tai, kad konfliktai tarp brolių ir seserų yra neišvengiami, kad tam tikras jų lygis yra ne tik normalu, bet ir naudinga vaikams, kurie mokosi suderinti savo ir kito žmogaus poreikius bei, kad mums, tėvams, reikėtų vaikams padėti juos tinkamai spręsti, rašiau šiame įraše: Vaikų tarpusavio konfliktai. Ar kištis tėvams ir kaip?

Kitas labai jautrus klausimas tėvams, kurių namuose auga daugiau nei vienas vaikas, yra apie tai, ką daryti, kai vienas vaikas nuskriaudžia, užgauna kitą? O dar sudėtingiau, kai skriaudikas yra vyresnis, stipresnis, o užgautasis – bejėgis kūdikis. Kaip tuomet reaguoti tėvams?

Normalu ir visiškai suprantama, kad tokiu atveju mamos ar tėčio kraujas užverda, norisi apginti ir apsaugoti nuskriaustąjį, bejėgį mažylį. Natūraliai kyla noras pamokyti skriaudiką, nubausti jį, kad toks elgesys jokiu būdu nepasikartotų.

Tačiau čia kviečiu sustoti ir pagalvoti. Ar tikrai nubaudę vaiką, išvengsime tokio elgesio pasikartojimo ateityje? Galbūt vaikas ir bijos taip elgtis vėl mūsų akivaizdoje, bet ar visada mes būsime šalia, kad galėtume sužiūrėti abu vaikus? Ar manome, kad bausdami vaiką paskatinsime jį labiau mylėti brolį ar sesę, sustiprinsime teigiamus jų tarpusavio santykius?

Kodėl vaikų santykiams kenkia bausmės?

1. Pirmiausia todėl, kad mes esame įtakingiausias elgesio modelis savo vaikams: jeigu mes patys šaukiame, baudžiame, kaltiname, tą patį elgesį galime pastebėti savo vaikuose, kai jie bendrauja su broliu, seserimi ar kitais vaikais.
2. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie auklėjami griežtai, autoritariškai, auga mažiau pasitikintys savimi, dažniau blogai elgiasi ir yra dažniau baudžiami.
3. Vaikai, kurie yra baudžiami, nėra motyvuoti iš vidaus elgtis tinkamai, o elgiasi taip tik todėl, kad nori išvengti bausmės – ir tai yra toli gražu ne tas pats, kas rūpinimasis kitu, kito jausmais. Ir nors atrodo paprasta grasinant ir baudžiant priversti vaiką paklusti, bet ilgalaikėje perspektyvoje naudingiau yra, kai vaikas pats pasirenka elgtis tinkamai, o tai pasiekiama tik tėvams puoselėjant teigiamą, tvirtą ryšį su vaiku.
4. Vaikai, kurie yra kontroliuojami ir baudžiami, auga su daugiau neigiamų jausmų ir nuostatų vienas kito atžvilgiu, nes jie patys nuolat mato, kad vienintelis būdas priversti kitą daryti tai, ko jie nori, yra grasinant ir naudojant jėgą.
5. Kai vaikai yra nubaudžiami už tarpusavio kivirčus, jiems kyla noras vėliau atsikeršyti broliui, sesei, kas vėlgi blogina jų santykius.
6. Vaikai, auginti naudojant bausmes, labiau linkę į depresiją, pyktį. To priežastis yra ta, kad vaikai mokomi, jog dalis to, kas jie yra – jų emocijos – nėra priimtinos ir turi būti nuslėptos, užgniaužtos.
7. Bausmės moko bijoti, bauginti kitus. Vaikai, kurie yra baudžiami arba patys dažnai tampa patyčių auka, arba patys dažnai naudoja jėgą prieš kitus – tyčiojasi, skriaudžia kitus vaikus.

Tai, kaip mes auklėjame vaiką, kaip elgiamės su juo, persikelia į tai, kaip jis elgsis santykiuose su kitais, kaip spręs tarpusavio santykių problemas.

Kalbant apie bausmes, čia turima omenyje tiek fizinės bausmės, tiek šaukimas, žeminimas, grasinimas, tiek vaiko išvedimas į kitą patalpą, paliekant jį vieną, tiek atėmimas kažkokio malonumo, kuris nesusijęs su netinkamu elgesiu (pvz. už tai, kad sudavei broliui, nebus pasakos prieš miegą).

Tai ką tuomet daryti tėvams? Negi leisti vaikams vienas kitą skriausti ar elgtis netinkamai? Žinoma, kad ne. Vaikai negali skriausti vienas kito. Vaikų netinkamas elgesys turi būti stabdomas ir taisomas. Ir čia jau šiek tiek nueisime nuo brolių seserų santykių į daug platesnę sritį – pozityvų vaikų auklėjimą apskritai.

Kaip taisyti vaiko elgesį nenaudojant bausmių?

Sprendimai iš tikrųjų yra mažiausiai du: natūralios pasekmės ir empatiškas elgesio ribų nustatymas.

Natūrali pasekmė – tai pasekmė, kylanti pati savaime dėl netinkamo vaiko elgesio, t.y. mūsų, tėvų, aktyvaus dalyvavimo net nereikia. Pavyzdžiui: Smėlio dėžėje vaikas pilsto kitiems vaikams smėlį į akis, vaikai patys pasitraukia ir nebenori kartu žaisti.

Žinoma, natūralių pasekmių ne visada sulauksime arba sulauksime ne taip jau greitai. Todėl plačiau ir dažniau pritaikomas dalykas – elgesio riba, nubrėžta atsižvelgiant į vaiko situaciją, vaiko jausmus (su empatija).

Elgesio riba nustatyta empatiškai reiškia, jog mes priimame visus (net ir pačius neigiamiausius) vaiko jausmus ir emocijas, tačiau netinkamą elgesį stabdome.

Pateiksiu žemiau pora pavyzdžių, kuo skiriasi, kai vaikui ribą nustatome neatsižvelgdami į jo jausmus, ir kaip atrodo, kai ribos nustatomos, naudojant empatiją (pavyzdžiai ne iš brolių seserų santykių srities, bet puikiai iliustruoja esmę):

Riba nubrėžta be jokios empatijos:

Pavyzdys 1:

• „Mes einame namo”
• „Kodėl?”
• “Nes aš taip pasakiau!”

Pavyzdys 2:

„Baik mėtyti smėlį vaikams į akis, nes eisime tuoj pat namo!”

Riba nubrėžta su empatija:

Pavyzdys 1:

„Suprantu, kad tau linksma ir dar labai norisi pabūti. Jau vakarienės metas, turime eiti“,

Pavyzdys 2:

„Matau, kad tau linksma, tačiau kitiems vaikams labai nemalonu, kai tu mėtai jiems smėlį į akis. Prašau nustoti tą daryti.“

Jeigu vaikas peržengia mūsų nubrėžtą ribą, mes švelniai jį reguliuojame (primindami, ką pasakėme, arba įspėdami, kad jeigu jis nesiliaus, turėsime išeiti). Jeigu tai nepadeda, pašaliname iš situacijos:

„Tau buvo linksma mėtyti vaikams į smėlį akis, tu išdykavai, bet kitiems vaikams tai buvo labai nemalonu. Kai smėlis patenka į akis, vaikams peršti, skauda. Šiandien baigiame žaisti, einame namo, rytoj pabandysim iš naujo, tikiu, kad tau pavyks nebemėtyti vaikams smėlio į akis“.

Ir taip, vaikas gali verkti, spardytis, rėkti. Reaguojame į jo nusivylimą, priimame jo jausmus, tačiau savo ribos laikomės – einame namo:

„Tau dėl to labai liūdna. Šiandien einame namo. Rytoj pabandysime dar kartą”.

Mūsų empatiškas reagavimas, vaiko jausmų priėmimas moko vaiką:

• suprasti ir priimti savo ir kitų jausmus;
• valdyti savo paties elgesį (kai emocijas vaikas turi užgniaužti ir neparodyti kitiems – jos pratrūksta kitokiu neigiamu, dažnai net blogesniu elgesiu).

Kai tarp vaikų ir tėvų yra stiprus ryšys, tėvai ribas nustato ne griežta kontrole ir bausmėmis, o reguliuojant elgesį empatiškai, priimant visas vaikų emocijas ir jausmus:

• vaikai auga laimingesni ir labiau pasitikintys savimi;
• vaikai linkę labiau bendradarbiauti su tėvais, klausyti tėvų, sekti jų pavyzdžiu, juos kopijuoti;
• vaikai geriau sutaria ne tik su tėvais, bet ir tarpusavyje, myli ir gerbia vienas kitą.

Kol kas tiek teorijos apie tai, kad yra puiki išeitis reguliuoti vaiko elgesį be bausmių. Grįžkime prie brolių ir seserų santykių arba vaikų tarpusavio santykių apskritai.

Kai vienas vaikas nuskriaudžia, užgauna kitą

Vaikai muša tada, kai nežino, neturi įvaldę kito būdo, kaip išreikšti savo jausmus. Jie mušasi tikrai ne todėl, kad jie yra kažkuo blogi iš prigimties – tokiu savo elgesiu vaikai dažnai bando parodyti mums, suaugusiems, kad jiems reikia mūsų pagalbos – apginti savo poreikius, o galbūt tai, kad jo viduje yra prisikaupę daug neigiamų jausmų: baimės, nerimo, pavydo dėl tėvų dėmesio ar meilės sesei ar broliui.

Baudimas tik pablogintų skriaudiko jausmus, keltų norą keršyti, vaikas išmoktų, kad problemas galima spręsti pakenkiant kitam. Tad iš užburto mušimosi ir bausmių rato vargu ar išeitume.

Tai, ką daryti?

1. Kai įmanoma, naudoti prevenciją, t.y. „užbėgti už akių” mušimuisi, kai matome įsižiebiantį konfliktą:

Suprantame vaiką, priimame vaiko jausmus. Tai leidžia vaikams valdyti savo emocijas ir suvaldyti agresiją.

„Tu taip supykai, kad brolis sugriovė tavo traukinį. Pasakyk broliui žodžiais, kad supykai. Mes nesimušame“.

Jeigu prevencija nesuveikė:

2. Pirmiausia pasirūpinti nuskriaustuoju vaiku:

Užuot puolus skriaudėją ir jam pamokslavus, pirmiausia visą dėmesį suteikti nuskriaustajam: paguosti, apkabinti, ir girdint skriaudėjui pasakyti nuskriaustajam: „Oi, skauda, kai tau suduoda. Muštis negalima, labai skauda ir nemalonu, tavo brolis turėtų tau pasakyti žodžiais, kad pyksta.“

3. Prieš einant prie skriaudėjo, nusiraminti:

Tik būdami ramūs, galime tinkamai suvaldyti situaciją. Tuo pačiu savo ramybę modeliuojame vaikui.

4. Parodyti skriaudėjui, kad suprantame jo jausmus, tačiau nubrėžti elgesio ribą:

„Suprantu, kad supykai, tačiau muštis negalima. Mušdamas skaudini kitą žmogų. Turi pasakyti žodžiais, kas tau nepatinka.“

5. Pripažinti vaiko poziciją:

„Suprantu, kad tave erzina, kai brolis ima tavo daiktus, gali būti nelengva turėti tokį mažą brolį.”

6. Kai vaikas nurimęs ir ryšys atstatytas, aptarti, kaip problemą išspręsti ateityje, kad mušimas nepasikartotų

„Ką gali padaryti kitą kartą kai brolis tave erzins?“

Susitarus su vaiku, padėti jam sprendimą prisiminti, įgyvendinti kitą kartą (nebūtinai pavyks iš pirmo karto!).

***

Pabaigai noriu pridurti, kad nėra lengva taikyti šį būdą iš pirmo karto ir tėvams. Reikia praktikuotis, prisiminti, dar kartą praktikuotis. Nieko tokio jei kartą kitą suklysime, galima bandyti vėl. “Practice makes perfect!” – kaip sako anglai.

Na, o net pamiršus visus šiuos žingsnius, visas instrukcijas, galime puikiai rasti išeitį iš bet kokios sudėtingos situacijos – giliai įkvėpiant, nusiraminant ir pagalvojant: „Jeigu aš būčiau vaiko-skriaudėjo vietoje, kaip aš norėčiau, kad su manimi pasielgtų tėvai?”

Sėkmės!

Ieva Šuipė

Informacijos šaltinis: