Esama gyvenime momentų, kai, it žaibui trenkus, pamatome, kaip vaikai užaugo. Taip vasarai prabėgus staiga visos pėdkelnės ir palaidinių rankovės tampa per trumpos. Taip pavasariniai bateliai dažniausiai nesulaukia kito pavasario ant tų pačių kojyčių, nes tampa per maži. Lygiai taip baigiant vaikui darželį, ima ir trinkteli – jis nebe darželinukas – jau mokyklinukas.
Jau ir ne vienas dantis pamestas, geriau ar menkiau pažįstamos raidės, skaičiai, turimas įsivaizdavimas apie pasaulį… Tuoj tuoj tam smalsučiui prasidės naujas gyvenimo etapas – mokykla. Bauginantis, beje, dažniau tėvus nei patį būsimą pirmoką.
Prieš kelias dienas nuvilnijus atsisveikinimo su darželiu šventei, galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tokiomis tradicijomis. Gal jos kiek šabloniškos, gal vietomis kiek pritemptos, tačiau visi tie itin rimtais balsais tariami vaikų žodžiai apie atsisveikinimą su žaisliukais, apie kuprines ir kelią į mokyklą, dainelės, atsisveikinimo valsas bei lopšinė mylimam žaisliukui padeda dar kartą, tikiu, ir pačiam vaikui įtvirtinti – pasibaigė vienas gyvenimo etapas, netrukus prasidės kitas. Ir į jį žvelgiama itin didelėmis akimis bei nepaprastai atviromis širdimis.
Paprastai būsimieji pirmokai mokyklos labai laukia. To laukimo nenumuša net vyresniųjų brolių ar sesių ironiški leptelėjimai, kad „nėra čia ko laukti“, „mokykla – joks ne džiaugsmas“, „tu dar neįsivaizduoji, kas tavęs laukia“ ir pan. Niekas kitas taip nelaukia mokyklos kaip pirmokai. Juk pagaliau ir jiems prasidės didelių žmonių reikalai. Mokykla – ir itin svarbus vaiko savarankiškumo išbandymas. Jo gebėjimo būti tarp kitų, prisitaikyti, mokėjimo išklausyti ir koncentruotis pamokos. Laukia pirmosios draugystės, pirmoji mokytoja, pirmoji kuprinė ir vadovėliai. Pirmas nuosavas rašomasis stalas, pirmosios klaidos, kurioms taisyti prireiks daugybės kantrybės. Ir daug laisvo laiko. Bei – pagaliau – nebereiks miegoti pietų miego. O jau vien tai labai didelė laisvė.
Nors mūsų jau ne pirma dukra žengs mokyklon, tačiau jaudinuosi ir aš. Ta atsisveikinimo šventė buvo ir proga suvokti, kad dar vienas vaikas užaugo iki mokyklos. Kad tai dar vienas pasaitėlis atlaisvėjo, vaikas dar per vieną žingsnį žengia pasaulio link…
Nesinori dramatizuoti. Norisi pasidžiaugti švente.
Na ir kas, kad atsisveikinimas su antrais namučiais tapusiu darželiu ir auklėtojomis neįmanomas be trupučio patoso. Po skambiais žodžiais slypi paprastas noras pasidžiaugti. O iš daugybės tėvų veidų nesitraukia šypsenos, nubraukiama slapta ašarėlė, švyti nepaprastas džiaugsmas savo užaugusiais vaikais. Vakare prie bendro vaišių stalo pasipila prisiminimai apie iškrėstas kvailystes ir didžiausius atradimus, aptariami būsimų mokyklų, būrelių reikalai, ir vis dirsčiojama į tuos – jau paaugusius, bet gana vaikiškus, padykusius, smalsius – vaikus.
O jie tik bėgioja ir džiaugiasi, jų veiduose švyti vaikystė.
Švęskime tokias gražias progas, gražius gyvenimo etapus. Apkabinkime savo jau nebe mažuosius, jau paaugusius vaikus, leiskimės su jais kartu į mokyklos nuotykį. Ir padarykime viską, kad tai būtų pati gražiausia šventė vaikams.
JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą