„Kiekvienas vaikas į pasaulį ateina su žinia, jog Dievas dar nenusivylė žmonėmis“
R. Tagorė
Nesuklysime pasakę, jog visi tėvai tėvai svajoja, kad jų vaikams ateityje viskas klostytųsi gerai, kad vaikai būtų sveiki, laimingi, sėkmingi. Tėvai net sako, kad pasirengę dėl to padaryti bet ką.
Šiandien jau suprantama, kad užauginti sūnų ar dukrą – tai ne tik juos pamaitinti, aprengti ir suteikti išsilavinimą, bet ir padėti vaikui tapti pilnavertiška, savarankiška, pasitikinčia savimi asmenybe, kuri gebės rasti savo vietą visuomenėje, nepalūš, netaps piktais ar silpnais, susidūrę su skirtingomis problemomis. Kas gi reikalinga, kad vaikas taptų sėkmingu, gerbiančiu save ir kitus asmeniu?
Viskas gana paprasta. Jei norime, kad vaikai gerbtų mus, verta nuo pat gimimo… juos pačius gerbti. Juk pagarbą vaikai turi ne užsitarnauti, o gauti kaip teisingo auklėjimo ypatybę. Ir, beje, gerbti vaiką, jo teises ir poreikius – tai nereiškia leisti jam daryti viską, ko panorės. Todėl tėvai neturėtų maišyti pagarbos su paklusnumu: ar tėvų vaikams, ar vaikų – tėvams. Gerbdami kitą, turime suvokti, kad tai kartais sukels ir lūkesčių neišsipildymą, nusivylimą… Pagarbos nenbūna be susitaikymo su mintimi, jog ne vien „aš viską žinau geriausiai“. Pagarba – tai pozicijos „tu privalai“ nuvainikavimas. Vaikas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, jaučia tai, ką jaučia. Vaikas neprivalo jūsų gerbti ir mylėti. Jis šio elgesio mokosi tik iš jūsų, ir kad ir ką jūs sakytumėt vaikui, ką šis privalo daryti, daugiausia jis mokosi iš to, kaip elgiasi jo tėvai.
Pagarba matyti iš to, kaip mes kalbamės su kitu žmogumi. Žmogų ugdo žodis – ne vien jo reikšmė, bet ir intonacija, emocinė nuotaika. Ateityje, bendraudami su kitais, vaikai elgsis ir kalbės taip, kaip mes kalbėjome, emociškai reagavome skirtingose situacijose. Atitinkamai, jei tėvai nuo vaikystės vaiko negerbia, nuolatos kritikuoja ir sako pastabas, žemina, tai, visų pirma, tėvai patys užprogramuoja savo vaikus nesėkmei, o antra, gali būti tikri, kad paaugę vaikai lygiai taip elgsis ir su savo tėvais. Gyvenimas viską sustato į savo vietas: tai, ką atiduodate, tą ir gaunate atgal.
Deja, bet mūsuose įsitvirtinusi „negatyvių nuomonių“ kultūra: mums žymiai lengviau kritikuoti, skųstis, nei pagirti, paskatinti ar tiesiog pozityviai kalbėtis. Gal metas pasistengti šią tradiciją pakeisti ir nebeperduoti jos savo vaikams?
Pradėti galima būtų nuo paprasto dalyko – leksikos. Jau vien teigiamų, pozityvių žodžių žodžių vartojimas, sakoma, lemia sėkmę apskritai: juk tai, ką pasakome, dažnai išsipildo. „Man viskas gerai“, „aš laiminga“, „tu itin kūrybingas vaikas“, „kaip tau taip šauniai pavyksta“ ir pan. Vaikams labai svarbu žinoti, kad juos myli ir priima tokius, kokie jie yra – tada ir jų talentai bei gebėjimai žymiai greičiau atsiskleidžia.
Dabar plačiau pažvelkime, ką iš tikrųjų apima sąvoka „pagarba“. Be abejonės, tai kiekvieno žmogaus teisė, kurią tiesiog turime – jau vien dėl to, kad gyvename.
Kokias teises turi kiekvienas vaikas?
Teisę į jo asmenybės gerbimą, t.y. jo mintims, jausmams, svarstymams, būsenoms. Neretai atrodo, kad tik suaugusiųjų nuomonė yra svarbiausia ir lemiama, kad tik suaugusiesiems gali skaudėti galvą ar būti bloga nuotaika. Bet taip nėra!
Teisę klysti. Vaikas gyvena pirmą kartą, o augti ir bręsti taip sunku. Ar pažįstate suaugusiųjų, kurie neklysta?
Teisę į unikalumą. Kiekvienas vaikas ypatingas, todėl nereikia jo lyginti su kitais. Kiekvienas turi savitų bruožų ir savybių. Galbūt jam ne itin sekasi matematikoje, bet gal jis itin domisi istorinėmis knygomis? Gal jam ne itin sekasi rašyti rašinius, bet gal jam lengva bendrauti ir jis turi daug draugų? Nuolatos vaiką lygindami su kitais, mažinate jo savivertę. Taip vaikui pamažu ima atrodyti, kad aplinkiniams viskas sekasi, tik jam – ne. Padėkite vaikui įsisavinti savo prigimtinę vertę, pamatyti ir vystyti savo potencialą, patikėti savimi.
Teisę į nuosavybę. Prieš kažką nuspręsdami dėl savo vaiko daiktų (žaislų, vadovėlių, rūbų…), visų pirma paklauskite savo vaiko, pasitarkite, ką mano jis. Kitaip rizikuojate išauginti „neūkišką“ žmogų.
Teisę į paslaptį. Jei mažylis ar paauglys patikėjo jums paslaptį – saugokite ją taip pat rimtai, kaip ir suaugusio žmogaus. Jei vaikas atsitiktinai išgirs, kaip kažkam ją išpasakojate, jis daugiau niekada jums nieko negalės patikėti. Kaip jis gali būti tikras, kad tai ir vėl nepasikartos?
Kurkite namuose saugią aplinką. Valdykite savo emocijas. Taip, po darbo, vakare, jūs greičiausiai būnate pavargę, galbūt patyrėte nesėkmių, bet neturite teisės viso to išlieti ant vaikų. Jie nekalti ir negali „už save pastovėti“, jie dar maži…
Taip, šeimoje reikalingos prievolės ir disciplina, bet ne autoritariniai santykiai. Jei norite, kad vaikas užaugtų ne infantiliu, o atsakingu žmogumi, tai pasistenkite nespręsti visų jo problemų už jį – susilaikykite nuo noro duoti galutinius atsakymus ir patarimus. Padėkite vaikui suprasti, patarkite, bet sprendimą jis turi priimti pats. Ir pats už jį atsakyti.
Parengta pagal užsienio spaudą
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą