Prasidėjus mokslo metams prasideda ir tėvų vargai – visada atsiranda vaikų, kurie atsisako eiti į mokyklą, bėga iš pamokų. Dėl tokio pirmokų elgesio, specialistų teigimu, dažniausiai kaltas tėvų liberalus auklėjimas. Tačiau jei mokyklos staiga pradeda vengti vyresnis vaikas, turėtų sunerimti tiek tėvai, tiek pedagogai – tai ženklas, kad kilo rimtų problemų.
Priežastis – tėvų požiūris
Kasmet daugėja vaikų, kurie jau po poros savaičių, praleistų mokykloje, tėvams praneša, kad į mokyklą jie daugiau neis.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentės, klinikinės psichologės dr. Viktorijos Grigaliūnienės teigimu, bene pagrindinė to, kad pirmokas atsisako eiti į mokyklą ir laikytis ten nustatytos tvarkos, priežastis – liberalus auklėjimas.
„Jeigu toks vaikas, nuvestas į darželį, po savaitės pasakė, kad nenori ten eiti, o tėvai tuojau suranda auklę ar močiutę, kuri su juo pabus namuose, vaikas suvokia, kad nepageidaujamos situacijos gali išvengti, – sako specialistė. – Kai vaikas sako, kad jis nenori susitvarkyti savo žaislų, mama sako: tu neverk, aš sutvarkysiu, – vaikas ir toliau modeliuoja tokį elgesį, kad galima nedaryti to, ko nenori. Tad natūralu, kad atėjęs į mokyklą jis jau po poros savaičių pareiškia, jog į mokyklą jis daugiau neis.“
Klausimas, kas ir kaip turėtų spręsti šią problemą. Juk pedagogų darbas – mokyti, o ne įtikinėti vaiką, kad jis turi mokytis.
Psichologui tokioje situacijoje tenka dirbti ir su tėvais, ir su vaiku. Kartais tėvai suvokia ir keičia savo elgesį, o kartais situacijos būna tiek sudėtingos, kad tėvams tenka ieškoti mokymo namuose galimybių. Mat vaiko požiūris į viską, taip pat ir į jo pareigas, formuojasi iki 6-7 metų. Jei visus tuos 6-7 metus vaikui nuolaidžiaujama, labai sudėtinga pakeisti jo požiūrį. Kai tokiam vaikui mėgini aiškinti, kad išmokęs tu turėsi gerą darbą, jis atsako: man nereikia, aš nedirbsiu.
„Kai atveda vaiką, aš dažnai paklausiu: o kokios jūsų vaiko pareigos namuose. Tėvus, išgirdus tokį klausimą, neretai ištinka šokas: kokios gali būti pareigos – juk jis dar mažas. Tačiau ir tas mažas turi pareigą išgėręs arbatą nunešti į virtuvę puodelį, susitvarkyti savo žaislus. Sunkiausia, kai to nesuvokia ne tik vaikas, bet ir tėvai“, – sako psichologė.
Sunerimti turėtų visi
Tačiau vyresniems dažnai atsiranda ir kitų problemų. Vaikas gali būti labai pareigingas, tačiau jei jis mokykloje patiria, pavyzdžiui, patyčias – tiek iš bendraamžių, tiek iš pedagogų, kas taip pat gana dažna, tik apie tai mūsų visuomenėje vengiama kalbėti, – jis tikrai nenorės eiti į mokyklą.
„Tas vaikas gal ir norėtų mokytis, bet eiti į mokyklą negali, nes jam emociškai sunku, iš jo tyčiojasi, o mokytojai tarsi to nemato, nepastebi“, – sako V.Grigaliūnienė.
Jei vaikas staiga grįžta ir sako, kad nebeis į mokyklą, jokiu būdu negalima pulti kažkuo jo kaltinti – tai yra jau pasekmė. Tėvai, pedagogai tuojau pat turi sėsti ir ieškoti priežasties, dėl ko vaikas nenori eiti į mokyklą.
Panašiai ir su prastais pažymiais. Specialistės įsitikinimu, požiūris „tu privalai mokytis gerai“ neteisingas. Ne kiekvienas vaikas sugeba mokytis gerai arba labai gerai. Jei vaikas nesugeba ko nors išmokti ar įsisavinti, jis to nepadarys net nuolat už tai baudžiamas ar kritikuojamas. Svarbu, kad vaikas eitų į mokyklą ir lavintųsi, ugdytųsi pagal savo galimybes.
„Mūsų švietimo sistema apskritai yra labai „įdomi“ – ne tik mokyklose, bet net ir universitetuose studentai yra gąsdinami: palaukite, reikės laikyti egzaminus, o tada tai bus… O po to stebimės, kad vaikai nenori mokytis, depresuoja vos ne kas trečias jaunuolis. Tai yra neteisinga“, – sako V.Grigaliūnienė.
Psichologė išskiria ir dar vieną – ypač šiuolaikinę – mokyklos vengiančių vaikų grupę: tie, kurie neturi jokios motyvacijos mokytis. Įkalbinėjami mokytis jie dažniausiai sako: „Kam man to reikia? Juk tėvas vis tiek man verslą paliks.“ Rasti tokį požiūrį jau susiformavusiam vaikui įtikinamų argumentų, kodėl jam vis tik reikia mokytis, nėra lengva net specialistui.
„Situacija dabar tokia, kad iš vienos pusės gyvenimas gerėja, ateina vis naujos technologijos, turime labai plačius pasirinkimus, tačiau santykių problemos gilėja, – sako V.Grigaliūnienė. – Šaltėja santykiai šeimose, šeima nebėra vertybė, vaikams nebereikia draugauti – jiems pakanka gero telefono, planšetės ar kompiuterio, o visa kita ne tiek ir svarbu. Atjautos daug mažiau. Ir tai jau tapo mūsų visuomenės problema. Vertybės keičiasi, ir ne į gera.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Aida VALINSKIENĖ, respublika.lt
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą