Savus vaikus mylėti lengva. Kai kalba užeina apie svetimus vaikus – viskas keičiasi. Kiekvienas mūsų gali prisiminti bent vieną atvejį, kai svetimas vaikas sukėlė susierzinimą ar net pyktį. Nors jei kalba eina apie vieną vienintelį kartą, o daugiau prisiminti neturite ko – drąsiai pieškite sau virš galvos švytinti šventojo nimbą.
Sakoma, kad svetimų vaikų nebūna. Išgirdę šią frazę, socialiai atsakingi suaugusieji pritariamai linkčioja galvomis: taip, žinoma, vaikai – bejėgės būtybės, kritiškais atvejais mes pasiruošę pasiaukojančiai rūpintis kiekvienu vaikučiu!
Tai kodėl gi mes taip aiškiai jaučiame didžiulį skirtumą tarp savų ir svetimų vaikų, kai ir vieni, ir kiti išdykauja, rodo kaprizus ir pažeidžia mūsų asmeninę erdvę? Kodėl mes taip nepakenčiame svetimų vaikų, ir ką su tuo daryti?
Kokiose situacijose susiduriame su svetimais vaikais?
- Kai ištekame už vaikų turinčio vyro;
- Kai artimi ir nelabai giminaičiai (seserys, pusseserės ir t.t.) pasigimdo vaikų;
- Kai vaikų turi draugės;
- Kai mūsų vaikai susiranda draugų;
- Vaikų aikštelėse, pasivaikščiojimo metu;
- Vaikų darželyje ir mokykloje;
- Vaikų ligoninėse;
- Kasdieniniame gyvenime – parduotuvėse, prekybos centruose ir t.t.
Nenagrinėsime, kokiais būdais svetimi vaikai išveda mus iš kantrybės. Geriau pakalbėkime, kodėl taip vyksta.
Vaikai kartais sudrumsčia ramybę. Jeigu savi vaikai neleidžia pasimėgauti puodeliu kavos kavinėje – mes tam pasiruošę, jau ne kartą su tuo susidūrėme. Mums pakanka kantrybės ir meilės vis iš naujo ir iš naujo aiškinti elgesio taisykles. O jeigu svetimas vaikas garsiai šūkauja prie staliuko, o jo tėvai negali ar netgi nemėgina jo sudrausti, čia jau mūsų asmeninės erdvės pažeidimas, tai trukdo mums ilsėtis. Egoizmas? Taip. Tačiau sveikas egoizmas.
Svetimi vaikai išauklėti kitaip, nei mes auklėjame savus. Jie neatitinka mūsų supratimo, kas yra „gerai“. Jų elgesyje jaučiame grėsmę savoms vertybėms. Kaip tai vyksta? Draugių ar pažįstamų vaikai ateina į kambarį nenusiavę, valgydami čepsi, neplauna rankų prieš valgydami, griebia nuo stalo maistą ir t.t.
Nemalonūs svetimų vaikų įpročiai. Tarp pačių „puikiausių“ galima paminėti nosies krapštymą, nešvarą, po nosimi pakibusius snarglius ir t.t. Mūsų kaltės čia nėra – tai įprastas dalykas, suaugę žmonės su analogiškais „simptomais“ sukeltų mums analogišką reakciją.
Svetimi vaikai nepagarbiai elgiasi su mūsų nuosavybe. Atėję į svečius draugių vaikai gali šokinėti ant lovos, išpaišyti baldus ir tapetus, laužyti jūsų vaikų žaislus, neatsiklausę landžioti po spintas ir pan.
Svetimi vaikai nepriimtinai elgiasi su jūsų vaikais. Jie gali prasivardžiuoti, skriausti ir t.t. jūsų vaikus, sudėtingais atvejais svetimi vaikai gali įžeisti, mušti, kandžioti ir apskritai agresyviai elgtis su jūsiškiais.
Svetimi vaikai daro „blogą“ įtaką jūsų vaikams. Taip atsitinka, kai svetimieji vyresni ir turi charizmą, o mūsiškiai juos mėgdžioja, nežiūrint į sveiką protą, gerą išsiauklėjimą ir tėvų draudimus.
Blogas ar „neteisingas“ svetimų vaikų elgesys – rezultatas to, kad į mūsų patarimus nebuvo atsižvelgta.Įsivaizduokite: keturių metų draugės vaikas vis dar tuštinasi ant puoduko, o draugė nelaiko to problema ir numoja ranka į visus jūsų patarimus. Pasąmonėje jūs jaučiate grėsmę savo pačios autoritetui, ir susierzinate kiekvieną kartą, kai vaikas „pridaro“ į kelnytes, net jeigu rezultatus valyti tenka ne jums.
Kartais protingų priežasčių nepasitenkinimui nėra, tačiau vaikai vis tiek erzina. Pavyzdžiui, pernelyg aštrialiežuvė mergaitė arba berniukas, nutaisęs baisiai protingą veidą ir cituojantis „Wikipediją“, ar žindomas kūdikis nešioklėje vidury nevaikiškos kavinės ir t.t.
Jeigu asmeniškai mums ir mūsų vaikams tai nedaro žalos, vadinasi, susierzinimas šiuo atveju yra gynybinė savivertės reakcija: širdies gilumoje mes pergyvename, kad mūsų vaikas ne toks atsipalaidavęs, arba ne toks smalsus ir apsiskaitęs.
Priežastimi gali tapti ir nuo paties savęs slepiamas pavydas – mes kažkada tris metus sėdėjome namuose, neiškišdamos nosies į lauką, o šita „neatsakinga“ mama atsibruko į kavinę su kūdikiu ir puikiausiai leidžia laiką.
Greitoji psichologinė pagalba
Kaip susidoroti su pykčiu ir/arba susierzinimu, jeigu – nepriklausomai nuo priežasčių – nenorite duoti tam valios, kad paskui nesigailėtumėte?
Siūlau kelis būdus, juos galima naudoti atskirai, galima paeiliui, praktiškai patikrinant, kuris suveiks.
Neieškokite svetimų vaikų elgesyje piktos valios. Jos paprasčiausiai nėra, ypač jei kalba eina apie garsiai verkiančius kūdikius ar 3-5 metų vaikus, kurie ne visada sugeba įžvelgti priežasties-pasekmės ryšį ir laikytis logikos dėsnių.
Pamėginkite pažvelgti į situaciją iš šalies. Paanalizuokite, ką iš tikrųjų reiškia jūsų pyktis, ko jus apskritai gali išmokyti ši situacija.
Valios pastangomis užgesinkite susierzinimą. Ir būtinai „paglostykite sau galvą“ už tai, kad pavyko stoti į suaugusio žmogaus poziciją.
Prisiminkite savo pačių vaikystę ir elgesį. Tikriausiai jis irgi nebuvo idealus.
Leiskite sau pergyventi šią emociją. Ir nekaltinkite savęs už tą pyktį ar susierzinimą, geriau padarykite pauzę, kad „nepriskaldytumėte malkų“. Galima tai padaryti fiziškai – pasitraukti atokiau, išeiti iš patalpos.
Įsisąmoninkite, kad susierzinimas galbūt nukreiptas ne į svetimą vaiką, o į jo mamą. Jai pačiai mes išsakyti visko, ką galvojame, nesiryžtame, ir štai rezultatas.
Kova su „svetimais“
Tarkime, su pirma negatyvia reakcija mes susidorojome, o kas toliau – pastoviai kentėti?
Viskas priklauso nuo artumo svetimam vaikui laipsnio. Jeigu vaikai pašaliniai, niekas neprivers jūsų juos pakęsti. Jeigu jie pažeidžia ribas – protingas ir visuotinai priimtas, o ne vien jūsų asmenines – turite pilną teisę išsakyti pastabą (visų pirma vaiko tėvams). Nepatenkinti vaiko elgesiu smėlio dėžėje? Mandagiai kreipkitės į jo mamą, paaiškinkite, kas jums nepatinka ir pasiūlykite drauge rasti kompromisą.
Išimtys:
- Jeigu šalimais nėra tėvų;
- Jeigu vaikas gali padaryti fizinę žalą sau ir kitiems vaikams ir tenka skubiai įsikišti.
Ir visgi išsaugokite kantrybę, būkite mandagūs ir taktiški, įsikiškite ir užkirskite kelią, o ne „auklėkite“.
Jeigu bendravimas artimas ir neišvengiamas – neišvengsite derybų, derinimo, taisyklių ir ribų nustatymo. Vyro vaikai iš pirmos santuokos, jums nesimpatiški jūsų vaiko draugai – visa tai atskirų straipsnių temos.
Panagrinėkime situaciją, kai „svetimi vaikai“ – tai artimų draugių (ar giminaičių) atžalos. Ką daryti, jei draugė turi vaikų, tačiau su jūsiškiais jie nesutaria, ar netgi jums pačiai nepatinka?
Neleiskite pažeisti jūsų nustatytų ribų, kai turite teisę tas ribas nustatyti, pavyzdžiui, savo namuose. Jeigu yra būtinybė, aptarkite ribas ir elgesio taisykles asmeniškai pasikalbėję su savo vaiku – kad nekopijuotų elgesio, kuris jums nepriimtinas ir pats neigiamai žvelgtų į analogišką svečio/draugo elgesį;
Beprasmiška ir neetiška auklėti svetimą vaiką, tačiau galima ir reikia tiesiogiai kontaktuoti su jo tėvais. Iš anksto, ar po pirmojo „pažeidimo“, aptarkite su drauge ribas ir elgesio taisykles. Būkite nuosekli: jeigu jūs kelis kartus nutylėsite, stebėdama netinkamą vaiko elgesį, o paskui staiga pasipiktinsite – jūsų nesupras ir greičiausiai užpyks. Jeigu susitarsite dėl taisyklių iš pat pradžių, jūsų draugės ar giminaičiai turės teisę pasirinkti: jei nesutinka su jūsų sprendimu, gali neiti pas jus į svečius, susitikti su jumis kitur;
Galimas ir „apeinamasis“ manevras: jeigu jūsų vaikas kopijuoja svetimo mažylio elgesį, kuris jums nepriimtinas, taktiškai paaiškinkite saviškiui savo nepasitenkinimo priežastį. Svarbu, kad pokalbis vyktų to vaiko, kurį jūsiškis kopijuoja ir būtinai jo mamos akivaizdoje;
Sąmoningai venkite provokuojančių situacijų. Jeigu jums brangūs santykiai su „svetimų“ vaikų tėvais, tačiau tų vaikų elgesys jūsų namuose kelia pasipiktinimą, bendraukite neutralioje teritorijoje, eikite į svečius pas tų vaikų tėvus ir t.t. Jeigu apskritai nepritariate savų vaikų bendravimui su draugių vaikais, susitikite su jomis kavinėje be vaikų;
Jeigu situacija pateko į aklavietę, jūs kategoriškai prieštaraujate, kad jūsų vaikas bendrautų su svetimu mažyliu ir santykių aiškinimosi išvengti nebegalima – būkite itin taktiškos, venkite rėžti pamokslus, kaltinti ir įžeidinėti, pateikite konkrečius pavyzdžius ir faktus ir būtinai priminkite draugėms, kaip vertinate jų draugystę, kiek daug jūs kartu visko išgyvenote. Išreikškite viltį, kad laikui bėgant vaikai paaugs ir vėl susiras sąlyčio taškus.
Kartą atėjau pasiimti vaiko iš darželio. Grupėje – baisus triukšmas. Kurgi ne – daugiau kaip dvidešimt 4 metų amžiaus vaikų, kiekvienas su savu temperamentu, visi skirtingai išauklėti… Juokais paklausiau auklėtojos: „Kartais ir su vienu savu vaiku sudėtinga, kaip jūs ištveriate dvidešimt svetimų?“ Auklėtoja atsakė: „Žinote, kai vaikai kažkuo užsiėmę ir dienotvarkė suskirstyta tiesiog minučių tikslumu (pusryčiai, pamokėlės, pasivaikščiojimas, pietūs, miegas), vaikai elgiasi kaip priklauso ir susitvarkyti su jais kur kas lengviau, net jeigu jų dvidešimt“.
Trumpiau tariant, reikia sugalvoti laiko leidimo variantus, kurie tiks visiems: vaikai bus užsiėmę, tačiau ne peštynėmis, o bendra veikla. Lankykite kartu su drauge ir jos „svetimu“ vaiku ugdančius užsiėmimus, čiuožinėkite pačiūžomis, eikite į kino ir paprastą teatrą. Toks būdas geras dar ir tuo, kad apribotas laike: renginys pasibaigė, yra puiki proga atsisveikinti be jokių nuoskaudų. Šitaip svetimas vaikas mažiau jus erzins, o jūs išsaugosite gerus santykius su drauge.
Mes neprivalome mylėti svetimų vaikų, tai, galų gale, prieštarauja prigimčiai. Mes negalime mylėti vaikų „pagal nutylėjimą“, tačiau turime rodyti pagarbą jiems kaip asmenybėms, turime stengtis būti gerais, kantriais ir taktiškais. Perfrazuojant žinomą frazę: „Elkimės su svetimais vaikais taip, kaip norėtume, kad svetimi žmonės elgtųsi su mūsiškiais“.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą