Tai kontraversiška tema, apie kurią rašyti nėra labai drąsu, bet esu įsitikinusi, kad sveika. Visai norėčiau, kad apie tai būtų įmanoma pasvarstyti tyliai. Gal ir nereikėtų apie tai kalbėti, bet tiesa yra tiesa, kuri ardo mūsų patogų gyvenimą.
Galima sakyti, kad žmonės visais laikas bėgo: kas dėl karo, kas ekonominiais tikslais. Ir šiandien žmonės bėga tūkstančius kilometrų, ieškodami taikos ir darbo, bet niekas jų nelaukia arba atgrasiai sutinka. Juk jei atidarome duris, tada jos lieka atviros: kas nori išeina, kas nori ateina. Tai taip paprasta. Man sunku suprasti, kad suaugę žmonės vis dar bijo juodaodžių. O gal ir baubo po lova baiminamasi? Drąsiau! Žmogiškumas reikalauja drąsos.
Geriau įsijautus, juk ne mes, kurie turime susidoroti su didžiausiais iššūkiais, bet tie, kurie pas mus atkeliauja, argi ne taip? Ne, tai ne mes turime problemą, mankštindamiesi sporto salėje, o atkeliavusieji, kurie turi ten gyventi. Mes neturime jokio pagrindo skųstis. Priešingai jie, kurie prarado savo namus, šeimą, draugus…
Žinoma, kaip ir visur, yra tarp pabėgėlių netolerancijos, atskirties ir neapykantos. Taip, žmonės, atvykę iš kitos kultūros turi priimti kitą socialinę tvarką ir gerbti esamas nuostatas. Bet pripažinkime, yra ir vietinių nepakančių ir nepagarbių sudėliotai tvarkai piliečių. Esą jie turi tam teisę?!
Čia Vokietijoje pabėgėlių daug ir dažnai iškyla jų veidai atmintyje. Jų pavargusios akys. Jų ryškios šypsenos. Įsivaizduoju jų ašaras, baimes ir dėkingumą. Aš kaip mama, niekaip negaliu likti abejinga šeimoms. Vaikai kenčia, patiria mirties baimės skonį. Yra ir tokių, kurie gimsta tos pavojingos, sekinančios kelionės metu.
Man atrodo, motinų širdys panašios. Ar aš klystu? Nesu patyrusi tokių iššūkių gyvenime, bet nėra sunku žmogiškai susitapatinti. Suprasti moters su vaiku širdį, jos dvejones, viltį, sudužimą. Tos svetimšalės moterys irgi verkia. Jos irgi brangina ir kaip liūtės saugo savo mažylius. Žodžiai čia visai nereikalingi… Jų širdys irgi myli!
Abejojate, kad mes pažįstame tuos žmones taip, kaip savuosius? Juk labai aišku, kad jiems reikia užuojautos, supratimo ir pagalbos. Jos vietoje būčiau palūžusi nuovargyje ir desperatiškai šaukčiausi pagalbos, kad mano vaikai būtų saugūs.
Suvokiame visi, kad esame laimingi gyvendami ten, kur žmogiškumas viešpatauja. Bet tai taip reliatyvu, nes vieta gali keistis, o ir pats saugumas rojaus kampelyje gali virsti chaosu…
Po tokių pamąstymų kyla klausimas: ką reiškia būti žmogumi? Pažvelkime į pabėgėlės motinos akis…
Valties žmonės. Pabėgėliai
Informacijos šaltinis: gyvosistorijos.wordpress.com
Palikti komentarą