Neseniai JAV verslo žurnalas Forbes paskelbė kasmetinį savo garsenybių šimtuko sąrašą. Jis sudarytas labai paprastai – pagal jų uždarbį ir įtakingumą.
Apima jausmas, kad mes esame skatinami garbinti šiuos žmones. Turtas ir šlovė yra nepaprastai gundantys, ir mūsų „savęs garbinimo religijoje“ yra tapę „šventuoju Graliu“. Beyonce, Rhianna, Kate Perry, Miley Cyrus, Justinas Bieberis, Lady Gaga bei kiti yra tarp mūsų naujųjų „šventųjų“.
Kuo ilgiau esu motina, tuo mažiau suprantu mūsų susižavėjimą garsenybėmis. Buvimas tėvais, mano nuomone, atveria akis, kad galėtume pamatyti, kas gyvenime yra svarbu: besąlygiška meilė, nesavanaudiškumas ir stabilumas. Tačiau garsenybių kultūra, atrodo, apverčia viską aukštyn kojom: tai, kas iš tiesų sudaro laimingo gyvenimo esmę, nėra vertinama, o kur kas menkesni dalykai, kaip turtas, šlovė ir grožis, liaupsinami kaip vienintelis kelias į laimę.
Neseniai filosofas Alainas de Bottonas dienršytje Guardian rašė, kad mums reikalingos garsenybės, kadangi turime natūralų polinkis žavėtis žmonėmis, kurie atrodo žavūs ir sėkmingi. Todėl mes, pasak jo, turėtume atsirinkti „teisingas“ garsenybes, į kurias galėtume deramai nukreipti savo žavėjimosi impulsą.
Aš su juo nesutinku. Manau, kad tai pavojinga idėja, kadangi garsenybių kultūra yra paremta mitais apie tai, ką reiškia gyventi prasmingą žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, garsenybės yra vaizduojamos lieknos, tačiau su didžiulėmis krūtimis, neįtikėtinai gražios, turtingos bei įtakingos. Žinia, kuri mums perduodama, yra ta, kad dėl šių dalykų jos yra kur kas vertingesnės nei mes. Todėl jos patiria daugiau malonumo, pasitenkinimo ir prasmingesnių santykių. Todėl to turi būti siekiama bet kokia kaina.
Nors tai ir mitas, bet jis labai galingas. Kadangi garsenybių kultas yra integrali mūsų platesnės kultūros dalis, todėl jis mus gali veikti. Liūdna, bet tai taip pat gali turėti didžiulę įtaką ir mūsų vaikams.
Tėvai kaip lyderiai
Tad kaipgi galėtume savo vaikams padėti susivokti, jog garsenybių kultas yra tik mitas? Tai priklauso nuo to, kaip mes suprantame savo, kaip tėvų, vaidmenį. Ar mes tik paleidžiame vaiką į šį pasaulį ir leidžiame jam nekritiškai absorbuoti bet kokias idėjas, tuo metu egzistuojančias visuomenėje? Ar mūsų vaidmuo yra tapti vaiko vadovu šių idėjų pasaulyje?
Ar iš tiesų tėvai yra lyderiai? Ar visuomenė juos traktuoja kaip lyderius? Aš taip nemanau. Kai tampame tėvais, gydytojas, laikydamas rankose jūsų naujagimį nesako: „Sveikiname gavus ypatingą lyderio poziciją.“ Tikriausiai, kad ne.
Tačiau dar viena pribloškiama naujiena. Tame pačiame žurnale Forbes taip pat pasirodė Robo Asgharo straipsnis, išvardijantis šių metų sunkiausias vadovo pozicijas. Darbas „likti su vaikais namuose“ buvo įvertintas kaip pats sunkiausias vadovaujantis vaidmuo. Pranokstantis netgi tokias pozicijas kaip universiteto rektoriaus, kongreso nario ar firmos generalinio direktoriaus.
Kodėl R. Asgharas mano, kad tėvystė toks rimtas vadovo postas? Remdamasis šeimos psichoterapeute Joanne Weidman, R. Asgharas teigia, kad didžiausias lyderystės iššūkis nūdienos tėvams yra būti „kontrkulūrininkais“. Mes turime būti „mąstantys, įžvalgūs ir tiesūs“ nuspręsdami, kas vaikų pasiekimų „voverės rate“ yra gerai jūsų šeimai. Taip pat mes turime nubrėžti ir ribas, kas mūsų šeimai nėra gerai.
Šiuo atžvilgiu tėvai yra lyderiai, kadangi jie turi viziją to, kas yra „gerai“ jų šeimai, ir nepriklauso nuo esamų kultūrinių lūkesčių ir normų. J. Weidman, vartodama sąvoką „kontrkultūrininkas“, implikuoja, jog tai, kas itin vertinama mūsų dominuojančioje kultūroje, negali būti mūsų gero gyvenimo vizijos dalis.
Kitaip tariant, jei tėvai yra lyderiai, jie nesuka galvos būti tokie kaip Angelina Jolie ir Bradas Pittas – tai yra pirkti tai, ką jie perka, atrodyti taip, kaip šie atrodo, elgtis ar galvoti, kaip jie. Tokie tėvai „pučia savo dūdą“.
Tėvų lyderystės vizija
Koks tėvų lyderystės modelis? Manau, kad pagrindinis jo komponentas yra „vizija“. Lyderystė aprėpia matymą to, ko mūsų vaikai negeba pamatyti, paprastai dėl to, jog jiems trūksta patirties, brandos arba išminties.
Pati mačiau liūdesį ir tuštumą, apėmusį žmones – ypač moteris – kurių savivertė remiasi išvaizda. Tokią viziją perteikiu savo vaikams, kad šie išmoktų vertinti save ne dėl to, kaip jie atrodo, bet tokius, kokie jie yra. Aš mokau juos gyventi sveikai, tačiau taip pat ir būti laimingiems, turint tokį kūną, kokį jie turi. Tam tikru savo gyvenimo tarpsniu vaikai gali patikėti visur tvyrančia kultūrine žinia, kad tai, kaip tu atrodai, nulemia tavo vertę. Todėl aš bandau pakeisti šį klaidingą jų įsitikinimą.
Čia galėtų praversti Platono lyderystės sampratos kai kurios įžvalgos. Platono įsitikinimu, idealus lyderis yra tas, kuris aiškiai supranta, kas yra „gera“. Jis pašauktas vadovauti kitiems, kurie to nesuvokia. Iš tiesų tie, kuriems jis vadovauja, esti „apgaulės būsenos“ ir negali suvokti, kas yra gėris. Taigi lyderio atsakomybė yra suprasti šią apgaulę ir bandyti vadovauti savo sekėjams, remiantis tomis tiesomis, kurias jis žino, o jie – ne.
Viena žymiausių Platono diskusijų, susijusių su lyderystės, kaip priešingos apgaulei, idėja, yra žinoma kaip „olos alegorija“. Šioje alegorijoje Platonas siūlo mums įsivaizduoti belaisvius, gyvenančius oloje ir prirakintus taip, kad jie negalėtų judėti, todėl matyti tik tai, kas yra prieš juos. Belaisviams to nežinant oloje už jų yra laužas, kuris kiek apšviečia sieną, esančią prieš belaisvius. Taip pat už belaisvių yra žmonės, laikantys įvairius dirbtinius objektus – žmonių ir gyvūnų figūras, nuo kurių krinta šešėliai ant laužo apšviečiamos sienos. Kadangi kaliniai negali nieko matyti ir nėra matę nieko, išskyrus šiuos šešėlius, jie mano, kad šešėliai iš tiesų yra tikrovė.
Platonas tada siūlo pasvarstyti, kas atsitiktų, jei vienas šių kalinių taptų laisvas ir galėtų būti „išgydytas“ nuo „olos neišmanymo“. Išlaisvintas kalinys pasuktų galvą ir pamatytų laužą bei kitus objektus. Platonas teigia, kad ši patirtis iš pradžių būtų skausminga ir akinama; kalinys sutriktų ir vis dar manytų, kad šešėliai ant sienos buvo „tikresni“ nei realūs objektai. Dar vieną traumą jis patirtų išėjęs iš olos į dienos šviesą, kur galėtų išvysti dar didesnę realybę.
Taigi, Platonas teigia, kad išlaisvintas kalinys pamažu suprastų skirtumą tarp išorinio pasaulio realybės ir olos apgaulės. Jis būtų laimingas įgijęs išminties, bet nusiminęs dėl savo likimo brolių, likusių olos. Tada jis jaustų pareigą grįžti į olą, kad galėtų kiek tik įmanoma padėti savo draugams.
Iššūkis: išvesti vaikus iš Platono olos
Nesakau, kad šią Platono „olos alegoriją“ turėtume tiesiogiai taikyti tėvystei. Vien dėl to, kad daugelis tėvų, kuriuos aš pažįstu, nemano esantys visažiniai, kaip kad Platono idealus valdovas ar išlaisvintas kalinys jo alegorijoje. Tačiau šie tėvai turi stabilias vertybes ir toliau mokosi pažinti gėrį, netgi būdami suaugę. Taigi jie grynina „gero gyvenimo“ idėją jį gyvendami dabar. Suaugusieji gali būti apgauti taip pat kaip ir vaikai, ir iš tikrųjų ir pasitaiko, kad vaikai geba matyti realią situaciją kur kas aiškiau nei suaugusieji.
Tačiau Platonas mums, tėvams, duoda daugybę peno apmąstymams apie mūsų kultūrą ir tai, kuo ji mums liepia tikėti. Mes ir mūsų vaikai kasdien esame apsupti vaizdų ir pranešimų, kurie nekalba tiesos apie tai, ką reiškia būti laimingam ar gyventi „gerą“ žmogaus gyvenimą.
Kaip tėvai mes galime pripažinti šių visuomenės žinučių klaidingumą nepaisydami to, kad ir kokios jos populiarios būtų, ir turime pareigą jas aptarti su savo vaikais ir jiems atskleisti tuos „šešėlius“.
Vaikai gali ir nesutikti su mumis bei galvoti, jog tai mes, kurie esame apgauti, bet ne jie. Ir galbūt atsiras kitų tėvų, kurie bandys atkalbėti jus nuo „gero gyvenimo“ savo šeimai vizijos puoselėjimo ir įgyvendinimo. Jie manys, kad esate pernelyg saugantys savo vaikus ir dominuojantys, ir norės, kad plauktumėt pasroviui. Juo labiau kad tėvams būti lyderiais tikrai nėra lengva. Ir tam, matyt, yra svarių priežasčių.
Holly Hamilton-Bleakley gyvena JAV ir yra šešių vaikų motina. Ji – Kembridžo universiteto absolventė, turinti filosofijos daktaro laipsnį, rašo tinklaraštyje Philosophy for Parents (Filosofija tėvams)
Pagal Mercator.net parengė Jurga Žiugždienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą