Istorikė Živilė Mikailienė įsitikinusi, kad vaikams būtina kalbėti apie Lietuvos istoriją. Tačiau pirmiausia patys tėvai turi suvokti jos reikšmę, o tuomet savo žinias ir patirtis perduoti vaikams. Kartais pakanka parinkti kelis vaikui pagal amžių tinkamus istorinius epizodus, kurie gali sužadinti vaiko fantaziją ir susidomėjimą. „Susitapatindamas su praeities įvykiais ar herojais, vaikas pats išgyvena istoriją“, – įsitikinusi du vaikus auginanti Ž. Mikailienė.
Neseniai trečiąją knygą vaikams „Lietuvos mūšiai ir kariai“ išleidusi edukacinių knygelių vaikams autorė mano, kad istorijos daug ir kasdienybėje, tereikia ją atrasti. Artėjant Vasario 16-ajai mums buvo smalsu paklausti Živilės, kodėl svarbu vaikams pažinti Lietuvos istoriją, kaip juos ja sudominti.
Kaip jūs tapote istorike? Ar svajojote nuo vaikystės?
Istorija domino nuo pat vaikystės, mėgau skaityti pasakojimus apie senovę, įvairias legendas. Tvirtai apsisprendžiau tapti istorike ir studijuoti šią specialybę Vilniaus universitete besimokydama 9-oje klasėje.
Kiek knygų vaikams esate parašiusi? Kaip pradėjote rašyti ir kodėl būtent vaikams?
Esu parašiusi tris knygeles vaikams, dar keletą leidinių parengusi vyresniems moksleiviams. Kai kurios šių knygelių yra bendradarbiavimo su dailininkais ar kitais istorikais rezultatas. Kol neturėjau savų vaikų, rašiau tekstus vadovėliams moksleiviams, rengiau papildomas istorijos bei pilietinio ugdymo mokymo priemones. Gimus ir paaugus saviems vaikams, kilo poreikis išaiškinti istoriją mažiesiems suprantama kalba bei vaizdais. Taip gimė istorijos knygelės vaikams.
Kaip pasirenkate temas, kuriomis rašysite?
Kartais temas padiktuoja aktualios minėtinos Lietuvos istorijos datos, poreikis vaikams suprantama kalba pristatyti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, nes leidinių apie tai yra labai mažai. Knygelių tematiką aptariame su leidykla, išgryniname idėjas, ieškome, kas būtų vaikams įdomiausia, atsižvelgiant į jų amžių bei pomėgius.
Kaip manote, ar Lietuvos vaikai gerai išmano istoriją? Ar domisi ja?
Manau, kad viskas prasideda šeimoje. Jei tėvai domisi Lietuvos istorija, šį susidomėjimą perduos ir savo vaikams. Iš tiesų pastebiu, kad susidomėjimas istorija yra labai išaugęs.
Kas geriausiai padeda vaikams pažinti istoriją – knygos, pamokos, istorinių vietų lankymas, etc.?
Kaip jau minėjau, istorijos pažinimas visų pirma prasideda artimiausioje aplinkoje – nuo šeimos, savo gyvenamosios vietovės istorijos pažinimo, o tuomet lengviau suvokti ir savo šalies istoriją. Juk šeimos istorija yra valstybės istorijos dalis, o savo šaknų žinojimas stiprina tapatumo jausmą. Susėskime drauge pavartyti šeimos albumų, papasakokime vaikams apie senelius, prosenelius, proprosenelius: kokie jų vardai, iš kur jie kilę, ką veikė. Susidomėję vaikai patys užduos daugybę klausimų. Labai įdomia ir įtraukiančia veikla gali tapti šeimos geneologinio medžio kūrimas – mes, suaugusieji, galime nubraižyti šakas, įrašyti šeimos narių vardus, o vaikai iliustruos medį piešiniais. Iš tiesų istorijos pažinimas yra labai kompleksinis dalykas, kuriame dera ir šeimos istorija, ir šalies istorijos pasakojimą perduodančios knygos, ir istorinių vietų lankymas, ir istorijos edukacija, kurią vykdo muziejai ir dar daug įvairių sudedamųjų dalių.
Kaip jūsų pačios vaikai vertina jūsų knygas?
Trimetis Vykintas, dar nemokantis skaityti, varto knygeles ir domisi paveikslėliais arba prašo paskaityti. Jam įdomi „veiksmo“ istorija – mūšiai, kariai. O devynmetė Morta labiau mėgsta lavinamąsias knygeles, domisi kasdienybės istorija.
Netrukus minėsime vasario 16-ąją. Kaip trumpai vaikams pristatytumėte šią dieną?
Kai mano dukrai Mortai buvo ketveri, Vasario 16-ąją ėjome Lietuvos vėliavėlėmis papuoštu Vilniaus Gedimino prospektu pasižiūrėti šia proga rengiamo iškilmingo minėjimo prie Prezidentūros S. Daukanto aikštėje. Tuomet dukra paklausė: o kodėl mes taip iškilmingai švenčiame tą dieną? Nors esu profesionali istorikė, tačiau tąkart sukau galvą, kaip čia jai suprantama vaikiška kalba paaiškinti šios dienos reikšmę. Ir staiga į galvą netikėtai atėjo mintis – Vasario 16-oji – tai Lietuvos gimtadienis, tą dieną prieš beveik šimtą metų (1918 m.) vėl atgimė Lietuvos valstybė. Nuo tada kiekvienais metais vasario 16-ąją perkame tortą, į jį įsmeigiame mažą Lietuvos vėliavėlę ir namuose kartu visa šeima minime Lietuvos gimtadienį. Šis „valstybės gimtadienis“ gali būti pavyzdys, kaip patys galime atgaivinti istorinę tradiciją ir per ją perduoti vaikams vertybes, ugdydami atsakingą ir pilietišką asmenybę. Itin svarbu mums patiems suvokti, jog praeities įvykiai nėra vien likusios sausos datos istorijos vadovėliuose ar metraščiuose. Jie turi tęstinumą dabartyje.
Tai, kokioje valstybėje ir kaip mes gyvename, yra praeities įtakota. Vasario 16-oji – nėra vienintelis Lietuvos gimtadienis. Tokių Lietuvos valstybingumui svarbių švenčių turime keletą – tai ir Kovo 11-oji, ir Liepos 6-oji. Kodėl šių gimtadienių net trys? Ogi todėl, kad Lietuva, viena seniausių valstybių Europoje, per maždaug aštuonis šimtus savo gyvavimo metų tai sustiprėdavo, išplėsdavo savo teritoriją, tai visiškai išnykdavo iš pasaulio žemėlapio – ją užgrobdavo kitos valstybės. Lietuva nuolat buvo didžiųjų valstybių ir kultūrų kryžkelėje, būtent dėl to šalies valstybingumas buvo tai įtvirtinamas, tai vėl prarandamas. Paprastai kalbant, kiekvienas toks valstybės atkūrimas, jos „atgimimas“ tarsi fenikso iš pelenų, ir yra naujasis jos gimtadienis.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą