INTERVIU SU TIKRU KALĖDŲ SENELIU

Ruoštis interviu su Kalėdų Seneliu buvo labai malonu, tačiau ir truputį baisu. Galėčiau paklausti tiek daug, kaip iš visos tos gausos atrinkti tik keletą klausimų, tinkamų spausdinti žurnale? O kas, jeigu kaip vaikas, pamiršęs visus išmokto eilėraščio žodžius, neįstengsiu net burnos praverti?

Vis tik žodžiai nuo manęs nepabėgo. Interviu įvyko.

Jeigu visuomenė nuspręstų, kad esate atgyvena arba kad Jūsų įvaizdis neatitinka esminių visuomenės principų, ir Jus uždraustų, kaip į tai žiūrėtumėte?

Nebus Kalėdų Senelio, bus nykštukai. Nebus nykštukų, bus fėjos. O net jeigu kurį laiką iš žmonių sąmonės bus ištrintos ir fėjos, ir nykštukai, ir visi kiti pusiau realūs, pusiau pasakiški padarai, tai dar ne pasaulio pabaiga. Esu tikras, kad nespės žmonės net susivokti, kai vėl pasklis gandai, jog paslapčia po namus vaikšto kokia nors Močiutė Kalėdienė arba dangumi vis praskrenda Šventasis Briedis Nikas.

Pasaulyje tėra likusi tik viena kita šalis, turinti karalių, karalienę ar princesę. Tačiau kurio vaiko pasaulyje jų nėra? Ir dar su pasakiškomis pilimis, lobiais rūmų rūsiuose, brangakmeniais puoštomis karūnomis bei atsidavusių karžygių karūnomis. Ar demokratinė, parlamentinė valstybinė santvarka panaikino karalius? Taigi, ar įstatymas panaikins Kalėdų Senelį?

Šiais laikais daug kalbama apie prieškalėdinį virusą – vartojimą. Jūs irgi dovanojate ne kokias nors dvasines dovanas, o materialias gėrybes. Galbūt Jūs savo ruožtu irgi prisidedate prie visuomenės sumaterialėjimo?

Taip, man patinka dovanoti apčiuopiamas dovanas. Prisimenu, kartą vienai mažai mergaitei padovanojau jos išsvajotas baltas pačiūžas. Reikėjo ją pamatyti! Kiek laimės buvo jos veidelyje, atrodė, iš džiaugsmo apalps. Išsipildė jos svajonė! Tai pasakykite, ar tai buvo materiali dovana, ar nemateriali? Ar svajonės išpildymas yra materialus dalykas?

O juk mano esminis siekis, kad nors kartą gyvenime žmogus išgyventų tą nuostabų jausmą, kai iš tikrųjų išsipildo svajonė. Kad žmogus suvoktų, jog tai įmanoma, jog tai, ko jis labiausiai nori, ilgisi, trokšta, jau kažkur yra. O kaip aš tai pasiekiu, ne taip jau svarbu. Vienas žmogus šį džiaugsmą, patirs gavęs auksinį žiedą, kitas – žaislinę vilnonę avelę, primenančią seniai pamirštą vaikišką svajonę, dar kitam džiaugsmą suteiks didžiulė šokoladinių saldainių dėžė. Tačiau ne visada ta materiali dovana yra tikroji dovana – kartais ji būna tik tarp kitko. O kas būna tikroji dovana, čia ir dabar atskleisti negaliu. Kai tai patirsit, suprasit.

Kita vertus, reikia nepamiršti, kad jei kažko labai nori, tai bus padovanota. Bet reikia būti vertam tos dovanos.

Vis dėlto Jūs esate vaikų Kalėdų Senelis, o ne šiaip žmonių Kalėdų Senelis. Turiu minty, kad suaugusieji dažniausiai Jumis net netiki. Panašu, jog Jūs ir nesistengiate, kad suaugusieji patikėtų Jūsų egzistavimu. Kodėl?

Jau kalbėjau apie svajonių įgyvendinimą. Matote, tam tikra prasme vaikams manęs reikia labiau, nes jie svajonių turi daug, jos dažniausiai iš esmės nėra sunkiai pasiekiamos, tačiau jie patys negali tų svajonių įgyvendinti. Jie labai priklausomi nuo suaugusiųjų. Pavyzdžiui, vaikas pats negali užsidirbti pinigų ir nusipirkti tam tikro geidžiamo žaislo. Nebent jam pavyks išprašyti tėvelių, kad šie nupirktų. Bet, kaip jau sakiau, tai priklauso nuo suaugusiųjų valios. Todėl vaikams labai smagu dovanoti – jie iš tiesų dovaną priima kaip malonę ir labai moka džiaugtis.

Suaugusiųjų svajonės yra lengviau pasiekiamos. Kartais atrodo, kad net per daug lengvai. Dažnai tai, kas vienu metu atrodo suaugusiajam tik svajonė, po kurio laiko jau yra kasdienybė, savaime suprantamas dalykas. Arba jis sąmoningai savo svajonę pasiekė, ar savaime taip nutiko. Suaugusiesiems reikia padėti kitaip: pirmiausia, jiems reikia priminti nepamiršti svajoti, antra, nepraleisti pro akis, kai svajonė išsipildo, ir iš visos širdies tuo pasidžiaugti.

Artėjant Kalėdoms, vaikams dažnai sakoma: „Būk geras, nes jei nebūsi geras, Kalėdų Senelis tau neatneš dovanų.“ Ką Jūs manote apie tokią drausminimo priemonę?

Man tokie pasakymai nepatinka. Žinoma, vaikus reikia mokyti elgtis gražiai, bet aš ne tam skirtas. Jei dovana duodama už kažką, ji nėra pati tikriausia dovana. O man patinka dovanoti pačias tikriausias dovanas, kai dovanoji ne dėl to, kad tas žmogus kažką padarė, o dėl to, kad tas žmogus yra.

Kalėdos būna tik kartą metuose. Mes, žmonės, turime daugiau švenčių – tai Velykos, gimtadieniai, sukaktuvės ir kitos šventės, o Jūs ar dar kokias nors progas švenčiate? Ar visus metus tik ir laukiate šios vienintelės šventės?

Visų pirma – man patinka laukti. Kai lauki, ruošiesi. Kai ruošiesi, vyksta kažkas svarbaus. Jei ne tik lauki ir žiopsai, o lauki ir veiki, tai, ko tu lauki, tave kuria. Ar suprantate apie ką aš kalbu? Na, tarkime, žmogus labai laukia, kada sutiks mylimą žmogų. Tuomet jo visa energija nematoma gija jau driekiasi link meilės išsipildymo. Belaukdamas jis gražėja (jis stengiasi būti gražus, nes tą būsimą mylimąją ar mylimąjį gali sutikti bet kada), eina į koncertą, darbą, filmą, pobūvį slapčia tikėdamasis, kad ten ją ar jį ir sutiks. Taip meilės ilgesys nukreipia jo žingsnius – kiekvieną sprendimą, kiekvieną darbą, net kiekvieną judesį, žvilgsnį. Žmogus galbūt sąmoningai to net nesuvokia, bet meilės ilgesys jį kuria. Panašiai man yra ir su Kalėdomis. Aš laukiu jų. Visada laukiu. Tam tikra prasme net tada, kai jos būna jau atėjusios, aš jų laukiu.

Kalėdų Seneli, pasakykite atvirai, ar Jūs esate tikras?

Ar aš esu tikras? (šypsosi) Atsakysiu taip: aš esu…

Esate?..

Esu.

Prieš Kalėdas visur pilna Kalėdų senelių. Kartais jie visai nesimpatiški. Ar Jūsų tai neerzina? Kaip Jūs žiūrite į visus tuos netikrus senelius?

O kaip Jūs manot, pavyzdžiui, kaip Dievas žiūri į daugybę savo atvaizdų? Vienur jis Buda, kitur – Kristus, dar kitur – Alachas, kurio pavaizduoti negalima. Na, o ir tas pats Kristus – vienur vyriškas, karališkas, kitur – paliegęs senelis, dar kitur – žydraakis svajotojas. Kalėdų Senelio variantų, palyginti su Dievo atvaizdais, ne tiek jau daug.

Jei mane erzintų įvairūs Senelio pavidalai, tai ką Dievui reikėtų daryti?

Žinoma, gerai, jei žmonėms pavyksta atlikti mano vaidmenį. Jeigu Kalėdų Senelis išeina kvailokas, nelabai simpatiškas, tai irgi nieko baisaus. Svarbiausia, kad jis nors šiek tiek mane primintų. O geriausia, jei jis pažadina labai gilų Kalėdų Senelio stebukladario prisiminimą. Toks Kalėdų Senelis man patinka.

O vaikai, girdėjau, kuo puikiausiai skiria, kur tikras Kalėdų Senelis ir kur – netikras.

Palaukit, bet juk ne visada, kai vaikai galvoja, kad tai tikras Kalėdų Senelis, ten Jūs iš tiesų ir būnate.

Kaip čia jums paaiškinus suprantamiau… Ir taip,  ir ne. Matote, aš stebuklingas personažas, stebuklų pasaulyje veikia kitokie dėsniai: kas tikra ten – nebūtinai tikra čia ir, atvirkščiai, kas laikoma tikru čia – ten gali atrodyti paistalai.

Pasakysiu taip: tikrąjį Kalėdų Senelį jūs pažinsite iš to, ar jis moka išpildyti svajonę, ar ne.

O kaip su tais vaikais, kurie laukia dovanų, laukia svajonės išsipildymo, tačiau Jūs taip ir neatvykstat su dovanomis?

Ne visos svajonės turi išsipildyti. Tačiau kai kurios – turi. Jei neišsipildo ta svajonė, kuri turi išsipildyti, skaudu. Nors ji greičiausiai vis tiek išsipildys, tik gal kitokiu pavidalu.

Koks Jūsų vaidmuo tokiu atveju? Juk esate atsakingas už svajonių išsipildymą?

Į šį Jūsų klausimą geriausia būtų atsakyti taip, kaip dabar madinga sakyti: „ Į šį klausimą atsakyti – ne mano kompetencija.“ Tačiau tokiu atveju Jūs manysite, kad tik bandau išsisukti nuo klausimo.

Atsakysiu šitaip: taip, aš esu atsakingas už tai, kas skaudaus ir negero įvyksta. Kaip ir mes visi.

Kalėdų Seneli, o Jūs iš tikrųjų skraidote elniais pakinkyta karieta?

Juokinga? Taip, skraidau. Man patinka tikri dalykai. Mano barzda – tikra, lazda – tikra, maišas – tikras, dovanos – tikros, kailiniai (tegul atleidžia man gyvūnų mylėtojai) – irgi tikri. Žinoma, kad aš skraidau su elniais.

Jūs dažnai duodate interviu?

Kai manęs paprašo.

Ar Jūs domitės psichologija? Kaip Jūs į ją žiūrite?

Žiūriu taip kaip į viską šiame pasaulyje – su meile, nuostaba ir atlaidžiai.

Vadinasi, yra ką psichologijai atleisti?

(Juokiasi) Kiek žinau, psichologai man turi pavadinimą – archetipas. Na, psichologai turbūt sakytų, kad yra toks Kalėdų Senelio archetipas, kuris sutinkamas įvairiose kultūrose, pasakose, sapnuose, kad tai yra simbolinis personažas. Negaliu su tuo nesutikti. Šiuo požiūriu psichologai ir psichologija man patinka – jie neskuba sakyti: „To iš tikrųjų nėra, o tai – yra.“ Psichologai dažniausiai sako: „Jei šis reiškinys egzistuoja, pažiūrėkime, apie ką jis byloja.“ Man toks mąstymas savas.

Dabar Jūs kalbate diplomatiškai, taip ir išsisukote nuo klausimo, ką psichologijai reikėtų atleisti.

Kai esi tokio amžiaus kaip aš, pykti ar kritikuoti – sunku. Taip nutinka itin retai.

Tai kokio amžiaus Jūs esate?

Kaip Jūs manote, kokio amžiaus yra žmogus, kuris visada buvo senelis?

Mūsų žurnalo moto: gyvenu savo gyvenimą. Ką Jums reiškia gyventi savo gyvenimą?

Kalėdų eglutės žaisliukus žmonės anksčiau, prieš sudėdami į dėžę, suvyniodavo į vatą, nes jie paprastai būdavo stikliniai. Taip kai kurie žmonės elgiasi su savo gyvenimu. Gyventi savo gyvenimą – tai nevynioti jo į vatą. Saugokit, globokit savo artimuosius, jei norit, globokit, puoselėkit savo kūną, namą, mašiną, daiktus. Bet šiukštu nevyniokit gyvenimo į vatą! Tegul jis būna nuogas – toks, koks iš tikrųjų yra. Nebijokite savo gyvenimo nuogumo, atsiverkite jam – tegul jis jus užvaldo, susuka jums galvą, nuskriaudžia, pakylėja, moko, apgauna, brandina, myluoja! Taip ir turi būti. Visa tai ir turi įvykti. Tai ir reiškia gyventi savo gyvenimą.

P. S. Jei Jūs imtumėte interviu iš savo vidinio Kalėdų Senelio, apie ką kalbėtumėtės Jūs?

Tekstas buvo publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“

EGIDIJA ŠEPUTYTĖ-VAITULEVIČIENĖ