Septyni iš dešimties kelis mėnesius nuo šeimų dėl smurto, nepriežiūros, priklausomybių sukeltų problemų atskirtų vaikų vėl grįžta atgal. Trys nesulaukia, kol tėvai pasitaisys, ir keliauja pas globėjus ar įtėvius. Maždaug per porą mėnesių įsitempę, sutrikę, jausmus sulaikę vaikai, patekę į Vilniaus SOS Vaikų kaimo laikinos globos namus, vadinamuosius inkilus, parodo save tikrus – būna ir prisirišimų, ir nevaldomų agresijos priepuolių. Padėti šeimoms susigrąžinti vaikus, pastebi darbuotojai, nėra raketų mokslas, nors kartais tenka išvysti širdį draskančių vaizdų, kai tėvų ir vaikų ryšys nutrūksta negrįžtamai.
Vaikai tikruosius save parodo po kelių mėnesių
Atokiau nuo miesto šurmulio įsikūrusiuose, beržų apsuptuose mediniuose namuose, iš kurių du skirti ką tik iš šeimų, nesaugios aplinkos paimtiems laikinai globojamų vaikų būstams, darbo dienos popietę tvyro ramybė. Vieni vaikai miega pietų miego, kiti dar tik grįžta iš mokyklos, būrelių. Į vieną iš „inkilų“ pakviestiems žurnalistams vaikščioti tenka tyliai, kad nepabustų kitame kambaryje miegantys vaikai.
Šiuo metu laikinai globai skirtame pastate prie kitokio gyvenimo pratinasi penki vaikai iš vienos šeimos – mažiausiajai treji, vyriausiai keturiolika.
„Neeilinis atvejis, kai atkeliauja tiek vaikų iš vienos šeimos, – pastebi vadinamoji SOS teta Reda Račkauskaitė, jauna mergina, trumpam atitrūkusi nuo kasdienių buvimo su vaikais rūpesčių. – Vaikai tvirta kaip kumštis šeima, bet buvo neprižiūrėti, nelankė mokyklos. Dabar viskas juda geryn, jie įgyja socialinių įgūdžių.“
Gyventi „inkiluose“ vaikai gali iki metų – kol jų šeimos išsprendžia problemas ir tampa saugu grįžti arba kol surandama alternatyva. „Gali būti giminaičiai, globėjai, labai artimi tos šeimos draugai, kurie turi nuostabų ryšį su vaikais ir nori juos pasiimti“, – vardija R. Račkauskaitė, tačiau neslepia, kad vaikus vis tiek dažnai traukia pas tėvus, nesvarbu, kokios prastos būtų jų gyvenimo sąlygos.
Penki sunkumų turintys vaikai, su kuriais ji praleidžia ir dieną, ir naktį, turės šiame laikinos globos name praleisti ilgesnį laiką. Paprastai vienas „inkilas“ gali sutalpinti ne daugiau šešių vaikų, jame dirba du darbuotojai, todėl visuomenei ir institucijoms suskatus itin aktyviai gelbėti vaikus iš grėsmę keliančių sąlygų, vaiko teisių tarnybos darbuotojams juos atvežant tiesiai iš ligoninės, vieninteliu būdu padėti taps profesionalūs globėjai. Šios dvi SOS Vaikų kaimo šeimynos – tik įvadas į profesionalią globą, čia vaikai kasdien mato tą patį žmogų, supranta, kad su juo saugu, ir maždaug po dviejų mėnesių atsiveria.
„Buvo vaikas nedrąsus, o po dviejų mėnesių – bumpt, išlenda visos problemos. Pradedame džiaugtis, kad ir kaip baisiai skambėtų, nes pamatome tikrąjį vaiką, jau žinome, kokios reikia pagalbos“, – sako R. Račkauskaitė.
Trejų metukų mergaitės istorija: mokėjo tik kelis žodžius, bijojo praustis
Antroji sunkiausia „inkilų“ komandos darbo dalis – laikinai globojamų vaikų tėvai. Nuo pat pradžių, jeigu tai nebuvo smurtinės situacijos, jie skatinami atvykti, stebimi darbuotojų, bendrauti su savo atžalomis, pasinaudojus specialistų patarimais, bandyti atkurti per šeimos krizes susilpnėjusį ar net prarastą ryšį. Jeigu santykiai klostosi gerai, suaugęs su vaiku išleidžiamas pasivaikščioti po kiemą, paskui ir po vaikų kaimo teritoriją.
Kartais pasimatyti akis į akį su vaiku kurį laiką negalima. Šiuo metu viena priklausomybę nuo alkoholio besigydanti mama savo kelerių metų dukros gyvenime dalyvauja paskambindama globojantiems darbuotojams, teiraudamasi, kaip vaikas jaučiasi, ko išmoko. Netrukus abi su dukra turėtų apsigyventi Priklausomybių ligų centre.
„Jeigu vaikas į tėvus reaguoja neigiamai ar labai stipriai verkia, įsikabina į darbuotoją, galime kurį laiką neleisti apsilankyti. Yra buvę atvejų, kai vaikas stipriai reagavo į biologinę mamą, iki verksmo, alpimo. Tai buvo deprivacija, mama visiškai neatliepė vaiko poreikių. Vaikas nori valgyti, verkia – mama ignoruoja, jis galbūt šlapias, jo sauskelnės šlapios, ignoruoja. Tuomet tas verksmas, kai atėjo mama, buvo nesaugumo ženklas, kad dabar mano poreikiai nebus patenkinti“, – prisimena R. Račkauskaitė.
Beveik trejų metų mergaitė į laikiną globą pakliuvo ne šiaip įpratusi būti ignoruojama. Ji temokėjo kelis žodžius, bijojo praustis, ne valgydavo, o rydavo maistą. Vaiko koordinacija buvo sutrikusi, nes mama neišvesdavo pasivaikščioti. Po kurio laiko paaiškėjo, kad gimdytoja vis dėlto nepajėgi pasirūpinti vaiku, jų ryšiai neužsimezga iš naujo. Mergaitė, kuri per trumpą laiką pasiekė milžinišką progresą, buvo apgyvendinta su ilgalaikiais globėjais.
Kur kas labiau įkvepianti moters, kurios šeima nukentėjo nuo gaisro, istorija. Ji kas rytą keliaudavo į SOS Vaikų kaimą, kad palydėtų vaikus į mokyklą, kol po trijų mėnesių, specialistų padedama, atsistojo ant kojų ir vėl apsigyveno kartu.
„Čia tėvai nedingsta iš vaikų gyvenimo, – tikina organizacijos direktorė Liudovika Pakalkaitė. – Mes įvertinome, kad yra krūva šeimų, kurioms reikia padėti, ir galime tai padaryti – čia nėra kažkoks raketų mokslas, reikia tik labai nuoseklaus darbo ir atsidavimo“.
Prireikia ir tėvų pastangų. Smurtavę, neprižiūrėję vaikų tėvai gauna profesionalią pagalbą, su atžalomis kurį laiką matosi „Inkiluose“, žaidžia ir bendrauja prižiūrimi darbuotojų. Jie gali patarti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, įvertinti, ar tėvai daro pažangą, mokosi tinkamo bendravimo. Globėjai pildo dienoraščius apie vaikus, kad matytų, kaip jie reaguoja į savo tėvus. Vaikai dažniausiai savo emocijas parodo per fiziologinius dalykus – jeigu po susitikimų su biologiniais tėvais nerimauja, nevalingai šlapinasi, juos pykina, įvyksta agresijos priepuolių, sprendžiama, ar verta juos tęsti.
Net ir tuomet, kai vaikas grįžta į savo šeimą, pirmus kelis mėnesius SOS Vaikų kaimo atstovai, vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai, socialiniai darbuotojai juos lanko. Pastebėta, kad po dviejų metų situacija stabilizuojasi.
Vieniša mama su šešiais vaikais
Atskiruose nameliuose šeimynomis gyvenantys laikinai globojami vaikai prie nuolatinių lankytojų įpratę. Kartu su SOS mama Giedre Vaičiūniene sutikdami į svečius atvykusį žurnalistų būrį, vienas per kitą pasakoja apie savo kasdienybę, rodo kambarius, dalijasi draugystės, bendravimo su kitais vaikais, broliais ir seserimis patirtimi. Vienai iš mergaičių patinka „būti šalia mamos“ – taip vadina savo SOS mamą. Ji moka gaminti cepelinus, bulvinius blynus. Kita kuklinasi, tačiau rodydama savo animacinių herojų atvaizdais papuoštą kambarį, užsimena apie kitoje šeimynoje gyvenantį vyresnį brolį, kuris čia patekęs mažiau mušasi.
„Aš buvau bėgikas“, – žurnalistams pareiškia guvus berniukas.
Greitai paaiškėja, kad bėgiodavo ne maratonus, o sprukdavo iš SOS Vaikų kaimo: kurį laiką negalėjo įprasti prie naujos aplinkos. Vėliau pasijuto saugus, laukiamas, ir iš bėgiko virto plaukiku – lanko baseiną. Šeimynų suaugusieji stengiasi, kad vaikai gyventų kuo aktyvesnį socialinį gyvenimą, lankytų būrelius, mokytųsi ir akademinių, ir buityje praversiančių dalykų. „Didžioji dalis mūsų vaikų neturi tvirto užnugario, jiems gerai turėti papildomų žmonių savo gyvenime“, – sako L. Pakalkaitė, pastebinti, kad šeimynų darbuotojai net ir pas tėvus grįžusiems vaikams išlieka tarsi giminaičiai, galintys patarti, padėti.
Kartais jau suaugę vaikai grįžta, nes nori pasitarti arba paprasčiausiai ramioje, saugioje aplinkoje atšvęsti Kūčias. Pasitaiko, kad ryšius kaip tik stengiasi nutraukti, kurti naują gyvenimą.
Kiekviena šeimyna pati tvarkosi savo aplinką, įveda taisykles, skirsto biudžetą. „Susitvarkiau namą, kad man būtų gražu, jauku, šilta priimti vaikus taip, kaip aš įsivaizduoju, laikau, kad tai mano namai – darbas. Gyvename kaip tikruose namuose. Mokomės būti šeima, mokomės būti netikrais broliais ir sesėmis, priimti mane kaip netikrą mamą“, – apie savo buvimą SOS mama pasakoja G. Vaičiūnienė.
Vaikai į jos globą atvažiuoja kaip sušalę, išsigandę, apipešioti žvirbliukai, o po kurio laiko matai, kad akys šviesėja, pradeda kalbėti, apsikabina ir netgi ima gražėti.
Kai kurie globotiniai užsibūna iki pilnametystės, keli yra grįžę į šeimas, sulaukę ilgalaikių globėjų, įtėvių. Mažiausiajam nebuvo nė trejų.
Save vieniša mama su šešiais vaikais vadinanti – juk SOS tėčių yra pasitaikę vos vienas kitas, vyrai tokį darbą renkasi retai – G. Vaičiūnienė, kai ir jos kolegės, turi paskirtą biudžetą, kartu su vaikais sprendžia, kaip jį paskirstyti. Kartu tvarkosi, ruošia pamokas, keliauja į parduotuvę, sprendžia, ar jau atėjo metas įsigyti naujų drabužių, kokius būrelius, pramogas rinktis.
„Ką, vaikai, darome su elektra, vandeniu?“ – klausia savo nemenkos šeimynos narių.
„Taupom!” – vieningai atsako.
Vaikai G. Vaičiūnienės šeimos narius priima kaip savus, vadina dėdėmis ir tetomis. SOS mamos dirba slenkančiu grafiku, kartais – penkios dienos darbo ir dvi laisvos, kartais – dešimt dienų darbo ir keturios laisvos. Taip globotiniai išvengia didelės suaugusiųjų kaitos.
Iš „mažo, pikto senelio“ vėl atvirto į vaiką
Save vieniša mama su šešiais ir puse vaiko vadinanti SOS teta Irena prisipažįsta, kad tenka rūpintis viskuo, kuo įprastai rūpinasi daugiavaikės mamos – skirtumas tik toks, kad nereikia dar ir keliauti į darbą. Tačiau reikia stiprybės ištverti matant, kokie apleisti būna vaikai. „Atėjo pas mus, nežinau, ką daryti, sakiau: jisai yra ne vaikas, o mažas, piktas senelis. Nemokėjo juoktis, nemokėjo verkti. Mokėjo daužytis, laužyti, šaukti, bėgti. Mes jį žuviuku Nemo vadinome, nes buvo tokia ypatinga išvaizda.
Dabar jis puikus vaikas! Žino, kas yra struktūra, taisyklės, ruošia namų darbus, važinėja riedlente, juokiasi, apsikabina, šypsosi. Su juo tartis gali, jis absoliučiai normalus vaikas“, – gerai pasibaigusią istoriją emocingai pasakoja Irena.
Iki geros pabaigos tenka nueiti ilgus kelius. „80 proc. vaikų mūsų reikia ilgalaikių specialistų, nėra taip, kad pusmetis, – ir gyvenimas rožėmis klotas. Paauglystėje išlenda krūvos problemų, agresijos priepuolių. Didžioji dalis turi gyvus biologinius tėvus, tai psichologiškai ir emociškai labai išsekina: kartais nebežinai, ar tėvai tave pasiims, ar ne“, – problemas vardija SOS Vaikų kaimų direktorė L. Pakalkaitė.
Vaikams nėra šansų gyventi naujoje šeimoje, jei neapribotos biologinių tėvų teisės, nenustatyta tėvystė. Pasitaiko, kad teisės apribotos tik mamai, tada ieškoma tėvo, kuris gali būti emigravęs. Teisiniai procesai gali užtrukti metus ir daugiau, tuo metu vaikai kybo tarp dangaus ir žemės. Nėra vieningos duomenų bazės, kurioje būtų informacija apie visus valstybės vaikus, kuriems reikalinga globa. Todėl tenka važiuoti į miestus ir kaimus, patiems ieškoti vaikų giminaičių, šeimos narių, kuriems siūloma globa.
Jeigu tokių artimųjų niekaip neatsiranda, vaikui ieškoma globėjų. SOS vaikų kaimo darbuotojai tariasi su savivaldybių vaiko teisių apsaugos specialistais, bando „suporuoti“ globėjų ir įtėvių mokymus praėjusius suaugusius su laikinai globojamais vaikais. Vaiką į savo šeimą priimti norintys suaugusieji gali ir patys atvykti į šeimynas – tiesa, iš pradžių niekas jų nepristatinėja kaip potencialių tėvų. Būsimi globėjai ar įtėviai tiesiog ateina į svečius, bendrauja su darbuotojais, geria arbatą, ir tik po kurio laiko, galbūt pro langą, pamato vaiką, kuriam ieškoma šeimos. Dar vėliau jie gali tarsi netyčia susipažinti artimiau, jeigu ima megztis tarpusavio ryšys, pradedama ruoštis globai ar įvaikinimui.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą