Mes daug kalbame apie tai, ką jaučia vaikai, kaip juos galima ir reikia mylėti, suprasti, jausti. Tačiau tai tik viena motinystės pusė, šviesi ir maloni. Yra ir kita, be kurios visas šviesumas beviltiškai susigadintų ir būtų prarastas.
Visgi mes esame už savo vaikus atsakingi. Iki tam tikro amžiaus mes priimame už juos sprendimus, patinka tai mums, ar nepatinka. Mes juos maitiname, išlaikome, sukuriame jiems sąlygas. Ir tai nėra paprasta, ypač su paaugliais.
Griežtumas, apie kurį mes pakalbėsime – tai ne rykštės ir ne diržas. Ir šitas griežtumas nukreiptas ne tik į vaikus, bet ir į pačius suaugusius. Galbūt mes būtent dėl to šią sritį apleidžiame, kad mums patiems tingisi tobulėti? Ar dėl to, kad tai nėra taip malonu, kaip visa kita?
Kokio gi griežtumo reikia ir mūsų vaikams, ir mums patiems? Pamėginkime viską sudėlioti į lentynėles.
Hierarchija šeimoje
Labai dažnai vaikai mūsų šeimose pavirsta visa ko centru. Jie lemia mūsų gyvenimo ritmą, režimą, mes prie jų daug kur prisitaikome. Pavyzdžiui, jeigu sūnus labai garsiai šaukia, mes pasirengę pamaitinti jį pirma, nors prie stalo dar niekas nesėda. Mes pasiruošę dėl jo pažeisti visas taisykles, jam leidžiama laipioti per galvas, o mes apsimetame, kad viskas gerai. Tiksliau, mums tai nepatinka, bet ką jau padarysi.
Pas Džoną Grėjų knygoje „Vaikai iš dangaus“ yra puikus išsireiškimas: „Tu gali su tuo nesutikti, tačiau tėtis ir mama – svarbiausi“.
Ką tai reiškia? Ne viskas gyvenime turi vykti taip, kaip nori vaikas. Yra situacijų, kai jo norai pavojingi jam pačiam, kai jų neįmanoma įvykdyti arba jie pažeidžia kitų šeimos narių teises. Ir sprendimus tokiais atvejais priima vyresnieji – tėvas ir mama.
Pavyzdžiui, vaikas mėgsta žiūrėti iki vėlumos televizorių, kai visi nori miego. Arba nutaria sukarpyti tėvo drabužius, kad sukurtų „savo kolekciją“. O gal jis nori padaryti visus namus „apsnigtus“, išbarstydamas po kambarius miltus. Arba nenori eiti ten, kur jau susiruošė visi kiti šeimos nariai. Ar tiesiog užsimanė tiesiog dabar štai šito traktoriuko, o mama piniginėje neturi reikiamos sumos. O juk mokėjimas laukti, tartis ir susitaikyti su atsisakymu vykdyti tavo norus, sugebėjimas susidoroti su negatyviomis emocijomis – tai labai naudingi įgūdžiai kiekvienam žmogui.
Dėl to mes pripažįstame, kad vaikas gali būti dėl kažko nepatenkintas, jam gali kažkas nepatikti, tačiau svarbiausi žmonės namuose – tėtis ir mama. Jie priima sprendimus, remdamiesi savo požiūriu į tai, kas geriausia tiks visiems. Vaikas tuo metu gali pajausti ištisą gamą jausmų, tačiau tai nieko nekeičia. Taip atrodo praktiška ir reali šeimos hierarchija.
Tradicinėje kultūroje pagarba vyresniems – pats pirmas ir svarbiausias dalykas, kurio mokė vaikus nuo vystyklų. Pagarba tėvui, pagarba motinai – tai buvo viso kito, kas vyksta gyvenime, pamatas. Be šito neįmanoma judėti į priekį.
Jeigu vaikas pavirsta pasaulio bamba ir svarbiausiu šeimos nariu, jam nebelieka į ką atsiremti. Kaip tada gyventi, tokiu atveju?
Tačiau reikėtų patikslinti, kad ir motina, ir tėvas tokiu atveju turi elgtis tokiu būdu, kad vaikui pagarba tėvams būtų natūrali. Pavyzdžiui, motina niekada nesibarė ant tėvo, ypač prie vaikų, ir pati jo klausė. Šitaip ji rodė pavyzdį, kaip reikia elgtis su tėvu. Su seneliais santykiai irgi buvo pagarbūs, be kivirčų, ypač prie vaikų. Ir tai pasakytina apie tėvus iš abiejų pusių, kad ir kokie jie bebūtų. Juk nuo to, kaip mes elgiamės su savo tėvais dabar, priklauso, kaip vaikai elgsis su mumis pačiais.
Dėl to vėl ir vėl kartoju, kad netgi hierarchiją šeimoje kurti pradėti reikia ne nuo vaikų, verčiant juos klausyti ir paklusti vyresniems, o nuo savęs, nuo savo pačių požiūrio į vyresnius. Visų pirma – į vyrą ir tėvus. Reikia sąžiningai atsakyti pačiai, kaip su jais elgiatės, kiek jaučiate pagarbos vyresniems, kiek esate pasirengusi į juos įsiklausyti ir gerbti jų nuomonę. Ir jau nuo čia reikia pradėti keisti dabartiniu momentu susiklosčiusią situaciją.
Taip, tėvų visokių būna, ir ne visada jums, suaugusioms, lengva su jais bendrauti, ne visada jų patarimai mums priimtini, ne visada jie taktiškai ir delikačiai bendrauja su mumis, ne visada elgiasi, kaipo dera vyresniesiems. Nesvarbu. Tačiau išmokti juos gerbti ir būti jiems dėkingais, verta bet kokiu atveju. Ir taip – nesmerkti ir nekritikuoti taip pat, netgi jei labai norisi.
Asmeninės tėvų ribos
Čia daugybė detalių ir variantų, viskas priklauso nuo to, kas jums pačiai svarbu ir reikšminga. Kvaila reikalauti pagarbos iš vaiko, kuriam mažiau nei treji metukai. Tačiau penkiamečiams jau galima paaiškinti, kokių mamos daiktų liesti negalima ar kad jeigu mama ryte miega, tai galima tylutėliai nueiti į virtuvę ir pačiam užkrimsti, kad jeigu mama su kažkuo kalbasi, nereikia jos pertraukinėti. Ir t.t.
Ne per seniausiai ryte, po bemiegės nakties, išgirdau, kaip penkiametis sūnus aiškina dvimečiui broliui, kad mama pavargo ir kol kas miega, dėl to reikia tyliai valgyti obuolį ir tyliai žaisti. Šiuo momentu mano širdis išsilydė nuo meilės ir dėkingumo jam.
Tačiau yra ir kita pusė.
Jeigu jūs reikalaujate pagarbos savo asmeninei erdvei, tai reikia išmokti gerbti ir vaikų erdves, jų daiktus, ir ne tik.
Pavyzdžiui, su septynerių metų ir vyresniais vaikais jau būtų neblogai išmokti pasibelsti, prieš įeinant į jų kambarį. Taip pasireiškia pagarba. Nelandžioti po jų kuprines ir neišmesti jų daiktų be jų sutikimo, net jeigu vaikui vos treji ar penkeri. Gerbti jų interesus ir jų kūrybą bei asmeninę erdvę.
Galima įvesti taisyklę „noriu pabūti vienas“. Kad tas, kuris ištaria šią paprastą frazę, gautų, ko nori, be pykčio ir nuoskaudų. Ir jeigu mes dėmesingiau elgsimės su vaikais ir jų erdve, bus paprasčiau jiems paaiškinti, kad ir mes iš jų laukiame kažko panašaus.
Visiems galiojančios taisyklės
Taisykles įvedinėja visi, tik jos dažniausiai „guminės“, išsitempia ir susitraukia, priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, vaikams negalima įžeidinėti tėvų, o tėvai tai daryti gali, netgi mušti. Keiktis vaikams draudžiama, o tėčiui – leistina. Vaikai prie stalo turi tylėti, o tėvai pilnu tempu bendrauja. Dvigubi standartai, kurie sukelia vaiko galvoje sumaištį – kodėl jiems galima, o man ne? Kas čia per taisyklės tokios?
Taisyklės gali keistis dėl aplinkybių. Šiandien mamai gera nuotaika ir nesutvarkytas kambarys – nieko baisaus. Rytoj mama bus pikta ir už tą pačią netvarką galima gauti diržų. Jeigu tėčio nuotaika gera, tai už dvejetą nieko nesakys, jei išlipo iš lovos ne ta koja – bus audra. Nors nei betvarkė, nei dvejetas niekuo nesiskiria nuo vakarykščių.
Tokias taisykles vaikai ir ignoruoja – o kokia prasmė jų laikytis, jeigu niekas namuose jų nesilaiko?
Kitaip sakant, šiuo atveju griežtumas labiau reikalingas patiems tėvams savęs pačių atžvilgiu – kad būtų nuoseklūs savo kalbose ir darbuose.
Griežtumas saviems poelgiams ir mintims
O dar reikia būti griežtesniam savo silpnybėms, nes vaikai jas kopijuos ir laikys tai norma. Jeigu norite, kad vaikai būtų sąžiningi, verta ir patiems išmokti to paties. Jeigu nenorite, kad jie pradėtų rūkyti, laikas pagalvoti apie tai, kaip pačiam atsisveikinti su šiuo įpročiu. Ir t.t.
Vaikai kopijuoja mūsų požiūrį į gyvenimą, į kitus žmones ir į pačius save. Pastaruoju atveju jie atsižvelgia ir į tai, kaip jūs elgiatės su jais, ir į tai, kaip žvelgiate patys į save. Iš tų mamyčių, kurios laiko save negražiomis, ar „ne kokiomis“, dukros šitą įsitikinimą perims, tik adresuos jį jau pačioms sau.
Kai kalba eina apie auklėjimą, mes dažnai galvojame, kad diržu galima iš vaiko išmušti viską, kas nereikalinga ir įmušti tai, kas reikalinga. Iš tikrųjų gi reikia auklėti pačius save. Kaip tvirtina anglų patarlė: „Nėra prasmės auklėti vaikų, jie vis tiek bus panašūs į jus. Auklėkite save“.
Dėl to griežtumas ir nuoseklumas labiau reikalingi tėvams savo pačių atžvilgiu, kad taptų tokiais žmonėmis, kokiais norėtų matyti savo vaikus.
Moraliniai standartai
Pamenu vieno tėvo pasakojimą, jo septyniolikmetė dukra pradėjo susitikinėti su vaikinu pačia intymiausia šio žodžio prasme. Vaikinui buvo jau 19, ir jis niekur neskubėjo. O tėvas, apie tai sužinojęs, tuojau pat atėjo pas jo tėvus ir iškėlė ultimatumą:
-Mūsų šeimoje taip priimta. Jeigu jis jau miega su mano dukra – tegu tuokiasi.
Vaikino tėvai prieštaravo, atseit, visi dabar taip gyvena, tačiau tėvas buvo nepalenkiamas:
-Visi, bet ne mes. Arba jis tuokiasi, arba sės į kalėjimą už nepilnametės tvirkinimą.
Žiauru? Griežta? Be jokios abejonės. Tačiau svarbu rezultatas. Dabar, praėjus 10 metų, ta mergina ne tik ištekėjusi už to paties vaikino, bet ir turi tris vaikus, abu jaučiasi laimingi ir dėkingi tėvui už tas griežtas ribas, kurias jis jiems tada nustatė.
Ne ką mažesnį įspūdį padarė kito tėvo pavyzdys – situacija buvo analogiška. Jis sužinojo, kad aštuoniolikmetis sūnus permiegojo su klasės drauge. Ką padarytų įprastas tėvas? Padėtų jam į stalčių pakelį prezervatyvų? Pasveikintų sūnų su „pergale“? Patyliukais pasidalintų su juo patirtimi?
O šis vyras paėmė jį už rankos nusivedė pas tos merginos šeimą ir ten, drauge su jos tėvais, sprendė ko likimą. Todėl, kad tai atsakomybė. Pasakei A, sakyk ir B. anksčiau galvoti reikėjo… Jaunuoliai susituokė. Ir taip pat, kaip nebūtų keista, santuoka buvo tvirta. Nes jaunuoliams neleido pajausti, kad šiame pasaulyje galima daryti, ką tiktai nori – miegoti su kuo pakliuvo ir nejausti jokios atsakomybės. Vaikai nespėjo prisigaudyti šio „laisvo“ pasaulio gėrybių. Tėvai savo griežtumo dėka susilaukė puikių savo elgesio vaisių tvirtų savo vaikų šeimų, anūkų.
Mes dažnai bijome būti griežti tokiose situacijose, manydami, kad šiuolaikiniame pasaulyje galime pasirodyti senamadiškais.
Dėl to tėvai įpila pirmą taurelę namuose – tegu atseit mūsų akyse bando. Palieka raktus intymiems susitikimams namuose – atseit, geriau, negu po rūsius ar privažiavimus trinsis. Dovanoja prezervatyvus, kad nieko neprisigaudytų, geras cigaretes, kad nerūkytų visokio mėšlo. Ir taip toliau. Tuo pačiu jie duoda vaikui suprasti, kad toks gyvenimas – tai normalu. Imk iš gyvenimo viską, daryk, ką tik nori.
Bet jeigu mes nuo vaikystės nustatysime aukštus elgesio standartus ir neleisime užsiimti bala žino kuo – savo vaikams tuo tikrai nepakenksime. Tegu ir ne iš karto mus supras. Žinau merginų, kurioms tėvai draudė eiti į diskotekas ir nešioti mini sijonėlius. Penkiolikmetės klaikiai dėl to piktinosi, pergyveno ir mėgino kovoti. Sulaukusios dvidešimties – baisiai dėkingos griežtiems senamadiškiems tėvams, jos jau turi tvirtas šeimas ir neužterštas širdis.
Pasakykite sąžiningai, ar norėtumėte gyventi su tokiu tėvu savo jaunystėje? Kad būtų kam apginti nuo tų, kurie norėjo jumis pasinaudoti. Kad nežiūrint į laikiną jūsų proto užtemimą (o pas paauglius protas dar nesutvirtėjęs, užtat energija liejasi per kraštus), kažkas, esantis greta jūsų, padėtų jums atsipeikėti ir parodytų tikrą kelią, o ne tylėtų kamputyje, apsimesdamas, kad viskas normalu? Kad vaikinui, kuris išreikalavo jūsų artumo, jūsų tėvas paskelbtų ultimatumą pakankamai griežta forma, ir tuo pačiu išsaugotų jūsų širdį nuo daugybės randų?
Šiandien tėvai bijo imtis tokio vaidmens, nors tai labai svarbu. Bijo prarasti vaikus, kontaktus su jais. O veltui. Mano manymu, tai tėvų vaidmuo, tėvų pareiga – maksimaliai išsaugoti savo vaikų nesuterštumą tame amžiuje, kai hormonai užtemdo protą. Neperlenkiant lazdos, aiškinant, dalinantis patirtimi. Ir taip – kad leistume sau tokius poelgius, turime iki to laiko užmegzti gilius santykius su vaikais.
Bausti?
Ginčytinas ir nevienareikšmis klausimas. Daug kas sako, atseit, mus lupo, o išaugome visiškai normaliais. Kažkas kategoriškai prieštarauja bet kokio pavidalo bausmėms. Tai du kraštutinumai, o tiesa – per vidurį.
Bausmės būna įvairios ir turi labai silpną fizinį poveikį. Jos žemina ir slopina, be nuoskaudos vaikas vargu ar ką daugiau prisimins.
Psichologinės bausmės veikia subtiliau, nors ir reikalauja iš tėvų didesnio lankstumo. Bet ir tuo nepatartina piktnaudžiauti.
Kai vaikas daro kažką ne taip, galbūt verta su juo tiesiog pasikalbėti ir jam suprantamais pavyzdžiais paaiškinti, kuo tai gali baigtis. Aš su vyresniais savo berniukais paprastai naudoju jų mėgstamus herojus ir nemėgstamus piktadarius. Sakau, kad štai taip elgiasi pasakų herojai, o štai taip – tiktai piktadariai. Mažai kam norisi būti piktadariu. Kartais to visiškai pakanka.
Su mažaisiais, kai prasideda jų isterija, paprasčiausiai išeinu į kitą kambarį. Ne juos kažkur uždarau, o pati užsidarau kelioms minutėms, ne ilgiau, kad ir tualete ar vonioje. Giliai kvėpuoju, suskaičiuoju iki dešimties, nusiraminu. Ir kai išeinu, vaikas paprasčiausiai džiaugiasi mane vėl pamatęs.
Kraštutiniais atvejais, kai aitros kunkuliuoja, galiu pasinaudoti savo senu ginklu. Atsisėsti ir apsiverkti. Tai veikia visus mano vaikus, nepriklausomai nuo amžiaus – jie būna šokiruoti. Kiekvienas iš jų bando suprasti, kas atsitiko, kodėl mama verkia, ir ką reikia padaryti, kad tai nepasikartotų. Ir taip – tai labai rimtas instrumentas, skirtas labai rimtoms situacijoms. Tarkime, kai kuris nors sūnus bando man suduoti (dažniausiai pats mažiausias). Ar kai jie labai smarkiai barasi ir pešasi tarpusavyje. Tuo aš jiems parodau, kad man labai skaudu tai matyti. Ir tai suveikia geriau už riksmus ar uždarymą skirtinguose kambariuose.
Vyresniems kartais tenka pritaikyti ir kitą „bausmę“ – liautis kurį laiką su jais bendrauti. Tai ne savaitę trunkantis nekalbadienis, tai daugiausia pusvalandis (dažniausiai dar mažiau), kai į bet kokius prašymus ir bandymus kreiptis atsakau: „Tu mane labai įskaudinai. Aš kol kas nenoriu su tavimi bendrauti“. Tai veikia labai stipriai. Dėl to naudojuos šiuo metodu tik kraštutiniais atvejais.
Ir aš labai vertinu, kai po dienos ar poros dienų vaikas prieina prie manęs ir sako:
-Mama, atleisk, kad vakar šaukiau ir mėčiausi žaislais. Aš labai blogai elgiausi.
Pats. Aš jo neverčiu, neprimenu jam apie tai. Jis pats vaikšto, galvoja, „virškina“ kurį laiką ir galiausiai tai padaro. Atsakydama aš jį, aišku, apkabinu, mudu aptariame, kaip tokias situacijas galima būtų išspręsti kitaip. Tačiau svarbiausia, kad be rimtų bausmių vaikas gauna atgalinį ryšį ir susikuria galvoje „gerai-blogai“, „priežastis-pasekmė“ grandinėles.
Visi kiti būdai – „uodegon“, riksmai, kažkokių daiktų atėmimas mūsų šeimoje neveiksmingi. Tiktai komplikuoja bendrą situaciją. Ką ten slėpti – daug ką esame išbandę, automatiškai arba sąmoningai. Tačiau gautas efektas mums nepatiko. Nors kartais griežtas pokalbis su tėčiu suveikia labai greitai ir efektyviai. Tačiau būtent su tėčiu.
Kitaip sakant, netgi bausmės yra visų pirma tėvų darbas su savimi, kad nenuslystum į automatišką režimą, nesigriebtum diržo ir riksmų, o surastum savyje vidinių resursų, leidžiančių pasielgti kitaip. Tai visada gerokai sudėtingiau, tačiau efektyviau.
Jei pastebėjote, visi išvardinti griežtumo būdai labiau nukreipti ne į vaikus, o į tėvus. Į pačių savęs auklėjimą, savo geriausių savybių atskleidimą. Štai tokio griežtumo mums ir trūksta, nes švaistytis diržu ar rėkauti mes ir taip puikiausiai mokame, tiktai naudos iš to niekas jokios negauna.
Mylėti vaikus – tai ne tik palaikyti juos ir remti. Tai dar ir vidinė jėga, skirta tam, kad galėtum kažką už-drausti, apriboti ir parodyti tai savo pavyzdžiu.
Meilė neturi būti sentimentali ir akla. Mes turime pasirinkimą. Galime laikytis senų auklėjimo metodų – nelepinti, bet perti, kad užaugtų paklusnūs ir normalūs. Galime naudotis tiktai naujais – rūpintis, pataikauti, niekada nerodyti griežtumo, kad netraumuotume. O galime suprasti, kad meilės be griežtumo nebūna.
Griežtumas – kita motiniškos meilės pusė, be kurios jis negali būti pilnavertė ir ugdanti. Tiktai reikia turėti galvoje, kad griežtumas labiausiai reikalingas pačiam sau, savo įpročiams, elgesiui. O santykiai su vaiku – tai tiesiog jūsų santykių su pasauliu atspindys.
Baigti man norėtųsi viena mėgstamiausių citatų apie tai, kad viskam šiame gyvenime yra savas laikas ir sava vieta. Tame tarpe ir griežtumui. Gyvenimas daugiabriaunis ir tuo nuostabus.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą