„Aš tave pagimdžiau, tu man dabar skolinga“ arba „Aš be tavęs nesusitvarkysiu, gyvenimas praras prasmę, aš mirsiu“, arba „Tu man skolinga už viską, ką turi“.
Tokia motina disponuoja savo vaiku kaip patarnautoju, faktiškai paverčia jį savo dalimi – tokia pat kaip ranka ar koja, kurias galima valdyti, kurios funkcionuoja vien tam, kad tenkintų pačios motinos poreikius.
Akivaizdu, kad motinai tokia valdžia tėra tik laikinas būdas pašalinti įtampą, kurią kelia kokios nors aplinkybės, vidiniai konfliktai. Vaikai gimsta gyventi savo gyvenimą ir šitoks gyvenimo tėkmės užtvenkimas ir nukreipimas motinai naudinga vaga nebeleidžia vaikui vystytis, o ir pačiai motinai nesuteikia ypatingo pasitenkinimo.
Tačiau tokių santykių nuodai pastebimi tik iš vidaus, juos jaučia vaikas (ar jau suaugęs), šitą realybę mažylis suvokia kaip vienintelę įmanomą. Šeima tampa kalėjimu, apjuostu aukšta tvora, per kurią teka elektros srovė. Vos vienas žingsnis už leistinumo ribos ir gauni milžinišką agresijos, kaltinimų, skundų ar prašymų suprasti smūgį. Ir atakuoja ne bet kas, o tavo mama.
Dirbti tiesiogiai su tokiais santykiais, mėginant paaiškinti, kad visas vaiko gyvenimas nuo pat jo gimimo momento – tai nesibaigiantis nutolimas nuo motinos, kad tai naudingas ir teisingas procesas – beprasmiška. Žmogus gali viską suprasti, viską matyti, suvokti, kaip save apriboja ir sukausto, kaip netenka laisvės, laiko ir jėgų, jis gali dėl to labai kentėti, tačiau juk tai mama! Ir visas supratimas subliūkšta po sunkia kaltės našta.
Šiuo atveju vertėtų daugiau pakalbėti apie ribas, apie visa tai, kas verčia žmogų jaustis pačiu savimi, apie jo resursus ir silpnybes, troškimus ir svajones, pasisekimus ir nesėkmes.
Tokioje santykių sistemoje baimė būti paliktam ir likti vienišam persiduoda iš vieno žmogaus kitam, bet koks atsiribojimas ir bandymas susikurti atskirą asmeninę erdvę suvokiamas kaip didžiulė nuodėmė, griaunanti santykius. Dėl to būtina pažvelgti į akis savo gyvenimo realybei – joje arba daug visko, ko tu nori ir ką gali, arba ko nori, bet negali. Reikia suprasti, kad nors sava autonomija ir baugina, ji tuo pat metu suteikia daug malonumo ir galimybių.
Ir dar vienas svarbus momentas. Pergyvendamas savas baimes dėl vienatvės ir praradimų, žmogus įgauna patirties, bylojančios, kad galima įveikti ir silpnybes, ir vienatvę, ir nesėkmes, kad šie jausmai – gyvenimo dalis. Taip ateina supratimas, kad ir kitam žmogui visiškai normalu įgyti tokią pat patirtį.
Po truputėlį darosi aišku, kad vaikas visiškai nekaltas dėl to, kad mamai liūdna arba ji sensta, arba kad nugyveno nelabai laimingą gyvenimą. Paaiškėja, kad suaugusiu tapęs vaikas gali pabūti greta, padėti, tačiau jis negali išgelbėti arba pakeisti to, kas jau įvyko.
Yra ir dar viena tokių santykių pusė. Vaikui į galvą įkalama mamos mintis, kad „tu be manęs esi niekas“ arba „aš taip stipriai nuo tavęs priklausau, kad gali labai lengvai mane sunaikinti“ – tai kaltės, nepilnavertiškumo jausmas, pojūtis, kad su tavimi kažkas labai negerai.
Žodžiai „Be manęs tu nieko nebūtum pasiekęs“ – žemina, skiepija gilų nepilnavertiškumą, byloja apie kažkokį tavo defektą, kuris, jei ne mamos pagalba, būtų atvedęs tave į krachą. Frazė „Savo poelgiais tu mane žudai“ byloja apie tai, kad vaiko prigimtyje esama kažko tokio neteisingo ir pasibjaurėtino, kad jei vaikas darys kažką savo galva, jis sunaikins viską ir visus aplink save.
Visi reikalavimai išsaugoti santykius, suteikti pagalbą ir rodyti dėmesį turi ir antrą prasmę – „su tavimi viskas blogai, tu esi absoliučiai neteisingas ir destruktyvus sutvėrimas, tau negalima būti savimi“.
Šis signalas yra esminis. Atsidalinti nuo motinos galima tik turint savo viduje atramos tašką, domintis savo galimybėmis, o jei identiškumas pagrįstas teiginiu, jog „su manimi viskas blogai“ – atsidalinti neįmanoma, tai kelias į niekur, tada darosi svarbu likti šalia žmogaus, kuris žino, ką ir kaip reikia daryti teisingai.
Įsitikinimo, kad „su manimi viskas blogai“ atsikratymas – tai iš esmės iliuzijos, kad mama tave myli, praradimas ir svetimų balsų galvoje, kuriuos laikėme savais, nutildymas. Balsų, kurie metų metus mums kužda „ten negalima, taip blogai, atgal, kur lendi, nesiblaškyk…“
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą