Mąstantis nestandartiškai, aukštesnio intelekto, matantis sąryšius, kurių kiti neįžvelgia, kūrybiškas – tai tik dalis požymių, padedančių apibūdinti gabų vaiką. Atpažinti gabiuosius Lietuvos švietimo sistema beveik išmoko, tik strategiją juos ugdyti, sukurtą prieš dešimt metų, primiršo.
Ieškant gabių vaikų reikia keisti požiūrį
Lietuviams gabų vaiką pamatyti lengviau sporte negu akademinėje srityje, sunku pripažinti, kad atsiranda moksleivių, kurie mato sąryšius, nesuprantamus daugumai, į standartines užduotis žvelgia kitaip. Kartais gabiuosius laikome keistuoliais, baltomis varnomis, ir turime nusipiešę stereotipinį talento vaizdą: protingas, bet sunkiai bendraujantis. Vis dėlto pasaulio mokslininkai linkę manyti, kad taip paprastai apibūdinti gabumų negalima, skaičiuoja turinčius potencialo ir sako, kad juos atrasti gali net ir vienintelis mokytojas.
„Lietuva, lyginant su kitomis šalimis, turi entuziastingų žmonių, kurie stengiasi, kad gabieji vaikai, jaunuoliai būtų atpažįstami, bet dar neturime pereinamumo – o kas bus, kai jie baigs vidurinę, gimnaziją ir ateis į universitetą? Mažiausiai dešimt metų kalbame apie 2005 metais Švietimo ministerijos patvirtintą gabių vaikų ir jaunuolių ugdymo strategiją, bet akcentuojame tik atskirus gabaliukus, nesame sukūrę sistemos, kaip pasinaudoti gabių vaikų potencialu – o tai galimybė visai valstybei“, – įsitikinusi viena iš Nacionalinės moksleivių akademijos steigėjų, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė, dalyvaujanti Kaune vykstančioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje apie gabius vaikus.
Pasaulio mokslininkai, tyrinėjantys, kaip atpažinti ir auginti vaikų gabumus, ugdymą mato kaip tarpdisciplininį dalyką. Kalbama, kad pasiekti galima daugiau, kai įgyji kelis išsilavinimus, atsiranda talentus iš įvairiausių aplinkų ištraukiantys mokytojai, kuriasi vietos gabiesiems rasti vedlius, eksperimentuoti. Šioje vietoje Lietuvą gerokai lenkia Estija, kelis dešimtmečius puoselėjanti Tartu universitete įkurtą gabių vaikų ugdymo centrą. Indija savo gabių vaikų ieško nebijodama keisti požiūrio.
„Klausėmės unikalių pranešėjų iš Indijos, kurie kalbėjo apie gabius vaikus iš vargingų šeimų: jie atranda lūšnelėse gyvenančių neraštingų tėvų vaikus, pakviečia dalyvauti įvairiose programose, ir tie žmonės užauga iki mokslų daktarų, nešančių naudą šeimai, valstybei, sau.
Svarbiausias veikiantis asmuo visame šiame reikale yra mokytojas, čia svarbus jo išsilavinimas, požiūris, pasitikėjimas savimi, mąstymas, kad jis ir vienas lauke gali būti karys, o jei negali – yra socialiniai tinklai, nesunku susirasti bendraminčių, gali pasiekti kitas mokyklas, mokslininkus. Nuo tėvų gabaus vaiko ugdymas irgi priklauso, bet jeigu tai vaikas iš vargingos šeimos, pati ji nesupranta, kokią dovaną gavo, tad mokytojo vaidmuo tampa ypatingai svarbus. Mūsų mokytojai gali pakeisti viską“, – šalies gabių vaikų atradimo receptą, besiklausydama įvairių šalies mokslininkų, perprato B. Narkevičienė.
Matuoti vien intelektą neužtenka
Nusakyti, kas būdinga gabiam vaikui, ne taip lengva. Paprasčiausias variantas, pasak Nacionalinės moksleivių akademijos įkūrėjos, yra naudotis intelekto koeficiento matu. Itin gabiais vaikais galėtų būti vadinami tie, kurių intelekto koeficientas viršija 130, gabesniais už vidutiniškai gabius – žmones, kurių intelekto koeficientas didesnis už 115. Vis dėlto tai per siauras gabaus vaiko apibūdinimas, nes jis gali būti išskirtinai imlus tik vienam dalykui, be to, reikia atsižvelgti į daugybę kitų veiksnių.
„Itin gabus vaikas“ nėra lygu „gerai besimokantis vaikas“. Yra itin gabių vaikų, kurių akademiniai ar mokykliniai pasiekimai toli gražu neparodo, ką jie iš tikrųjų galėtų, – tik, aišku, tokių žymiai mažiau negu tų, kurie ir gerai mokosi, ir yra gabūs. Žmogus yra labai sudėtingas darinys“, – pastebėjo mokslininkė.
Visuomenė puoselėja nemažai mitų, kad jeigu vaikas intelektualiai gabus, jis turi bendravimo problemų, tampa balta varna. Vis dėlto mokslininkai nei klišėmis apie tai, kad vien intelekto koeficientas rodo vaiko gabumą, nei stereotipais, kad sugebantys daugiau moksluose sunkiau mezga socialinius ryšius, nemoka reikšti emocijų, siūlo nesivadovauti.
Kiek lieka nepastebėtų vaikų?
Lietuviams lengviau atpažinti išskirtinius sportininkus ir juos įkvėpti siekti dar geresnių rezultatų, o kai kalbama apie gabumus akademinei sričiai, darosi sunkiau įvertinti, kiek vaikas pasiekė, skatinti nestandartinį mąstymą. „Jeigu moksleivis greičiau už daugumą galvoja, suvokia, pamato tokius sąryšius, kurių dauguma nemato, jis gali atrodyti keistuolis. O pripažinti, kad jis sugalvojo kažką, ko mes nepajėgiame suprasti, dar nemokame.
Kartais, kai vaikas į užduotį pažiūri nestandartiškai, to nepriimame. Reikia didelio laipsnio tolerancijos kitaip mąstančiam, kitokiam, kad paskatintumėme kurti, matyti kitaip – kitoniškumuose, jeigu jie vertybiškai visuomenei priimtini, yra potencialas“, – sakė Kauno technologijos universiteto atstovė.
Ne viena švietimo sistemoje atlikta apklausa atskleidė, kad mokytojams nelengva įžvelgti vaikų gabumus, nes dažniausiai jie remiasi mokinių pasiekimais ir sėkmingu prisitaikymu mokykloje, ne visada atsižvelgia į jų turimą potencialą. Įvairių tyrimų duomenimis, apie 50 proc. moksleivių, kuriuos buvo galima priskirti gabiems, nebuvo mokytojų pastebėti. Ir atvirkščiai – mokslininkai aiškina, kad diferencijuotą mokymą taikyti gebantis, vedliu ir padedančiu rasti dar profesionalesnius vedlius tapti galintis mokytojas gabumus gali atskleisti ne prasčiau nei visa prestižinės mokyklos komanda.
„Visoje Lietuvoje yra mokytojų, kurie labai kūrybingi, komandiški, stiprūs. Pavyzdžiui, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje moko matematikas Vytautas Narmontas, tame regione vis gimsta matematikai gabūs vaikai, kurie užauga iki tarptautinių olimpiadų laimėtojų, mokslų daktarų. Čia įrodymas, kad gabių vaikų atradimą, ugdymą reikia sieti ne vien su prestižine mokykla, bet ir su mokytoju“, – įsitikinusi B. Narkevičienė.
Argumentą apie mokytojo kaip vedlio svarbą Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė pasitelkia kalbėdama apie nepanaudojamą gabių vaikų potencialą Lietuvoje. Mūsų šalyje nepamatytų gabių vaikų nemažai: imant paprastą statistiką, kiek kasmet mokyklas baigia abiturientų, kiek iš jų turėtų būti genialių, ir žiūrint, kuri jų dalis mokosi gabius vaikus sutraukiančiose švietimo įstaigose, matyti, kad ten jų tik dešimtadalis. Kiti išsibarstę po visas mokyklas, todėl labai svarbu, kad kiekvienoje jų būtų daugiau negu standartinę pamoką duoti pasiruošusių mokytojų.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą