Mokytis spalvų – iš tikrųjų nesimokyti kaip ir daugelio kitų dalykų su vaikais. Betvarkydama nuotraukas radau štai tokias mūsų spalvų istorijas. Kai kurios nuotraukos – jau metų senumo. Neįtikėtinai bėga laikas.
Jeigu aplinkoje bus spalvotų daiktų, jeigu į juos atkreipsite vaiko dėmesį ir kalbėsitės, neabejoju, kad tikrai vaikas išmoks: ir atskirti, ir pavadinti.
Pradžioje, Kasparas spalvų pavadinimus sakydavo angliškai. Gyvenome ne Lietuvoje, o pripažinkime, kad lietuviški spalvų pavadinimai gerokai sunkesni. Nors jau kurį laiką anglų kalbos negirdi, tas angliškas spalvas pamena iki šiol. O aš nepaliauju žavėtis dar ir tuo, kad su vaiku užtenka kelis kartus ką nors padaryti, pavyzdžiui, sugrupuoti skirtingus daiktus pagal spalvas, o jis tai atsimena ir paskui pats susikuria netikėčiausių žaidimų. Praėjusį kartą, kai piešėme ir guašu, ir akvarele, Kasparas (3m.) sudėliojo guašo buteliukus ant akvarelės pagal spalvas. „Va taip turi būti“ – pasakė man.
Internete netrūksta idėjų apie specialius žaidimus spalvų mokymuisi, tačiau iš tikrųjų gi nieko specialaus nereikia.
Nuotraukos įkvėpimui.
Palikti komentarą