Filmukai vaikų gyvenime

Kam apskritai mes juos rodome? Kad pailsėtume nuo vaikų (prisipažinkime sąžiningai), arba kai nebegalime ištverti niurzgėjimo „man nuobodu“, ar kai nebėra jėgų su jais bendrauti ir kuo nors užsiimti.

Filmukai gali vaidinti gyvenime skirtingus vaidmenis. Pamenate, kaip su elektra – galima apšviesti namus, o galima pasodinti į elektros kėdę žmogų. Su filmukais tas pats. Jeigu proceso nekontroliuojame, po kurio laiko nebeatpažinsime nuosavų vaikų. O jeigu veiksime su protu, galime daug ko vaikus išmokyti.

Iškart pasakysiu – mes filmukus žiūrime ir mėgstame. Tiesa, yra daug sąlygų:

• Kuo vėliau vaikas pradės žiūrėti filmukus, tuo geriau. Psichologai teigia, kad geriau pradėti ne anksčiau kaip nuo 3 metų.
• Mes nežiūrime televizoriaus, kur rodoma reklama (kartais visiškai nevaikiško turinio) ir neaiškaus turinio filmukai;
• Mes nejungiame vaikams Youtube, kur vos keliais pelės spragtelėjimais galima nukeliauti nežinia kur;
• Mes žiūrime tik tai, ką atsisiunčiame į kompiuterį. Ką patys atsirenkame. Visa, kas nauja, žiūrime vieną kartą drauge, kad priimtume sprendimą. Jeigu man filmukas nepatiko, ar nepatinka vaikų būsena po jo – trinu. Be jokių protestų;
• Mes būtinai aptariame su vaikais, kuris filmukas geras, kuris – blogas, ir kodėl. Ką verta žiūrėti, o ko – neverta.
• Įjungiu ir išjungiu filmukus aš. Kompiuteris su slaptažodžiu;
• Dažniausiai – vienas filmukas per dieną. Ir toli gražu ne kasdien. Dažniausiai turime kuo užsiimti ir vaikai filmukų net neprisimena. Būna išimčių – jei trys vaikai negali išrinkti visiems vieno filmuko, žiūrime iš eilės – iš pradžių dviese žiūri vieną, paskui trečias – saviškį.
• Pasitaiko ir ekstremalių situacijų – kai vaikai serga – filmukai padeda išlaikyti juos lovoje, tada jų rodoma daugiau. Arba po ilgų skrydžių, kai vaikai lėktuve išsimiegojo, o mes su vyru – ne. Kad bent valandą galėtume numigti. Arba jei vaikų neįmanoma niekaip ir niekuo užimti tiesiog dabar, šiuo momentu – kad neapverstų aukštyn kojomis namų. Arba kai susergame patys su vyru.
• Filmukus paprastai įjungiu greta savęs, kai užsiimu reikalais, kad matyčiau, kaip vaikai reaguoja ir galėčiau, esant reikalui, paaiškinti. Nes be paaiškinimų vaikai anaiptol ne viską supras, arba supras ne taip.

Maždaug taip pas mus visa tai susiklostė, nors bandėme įvairius variantus, klydome, srėbėme privirtą košę.

Šiandien pats optimaliausias man variantas, kai vaikams – pramoga, ugdymas ir nauda, o mamai su tėčiu – kartais tyla ir ramybė. Bent pusvalandį.

Pagal kokius kriterijus parenku filmus

• Tuos, po kurių yra ką aptarti su vaikais. Pavyzdžiui, buvo toks Žaibas Makvinas išdidus ir nieko nemylėjo, dėl to pateko į bėdą ir persiauklėjo, tapo tikru didvyriu. Arba štai Pelenė mokėjo laukti, tikėjo stebuklu ir dirbo – galiausiai ištekėjo už princo.
• Tuos, kurie nežaloja vaiko kalbos. Iki šiol negaliu suprasti, kam mielame ir iš esmės maloniame filmuke, jau pakankamai sename („101 dalmatinas“), taip dažnai kartojamas žodis „idiotas“ ir į jį panašūs. Be jų ten tikrai galima buvo išsiversti. O dar įvairiausi „užsičiaupk“, „eik po velnių“, „gelbėk savo šikną“ ir t.t. Vaikai labai greitai visa tai pasigauna ir išvalyti jų kalbą pakankamai sudėtinga.
• Turiu taisyklę – jei po filmuko vaiko elgesys ne visai adekvatus, filmukas patenka į amžiną juodąjį sąrašą;
• Tuos, kurie pateikia teisingus elgesio modelius, o ne „Šreką“, kur visi raugėja ir gadina orą ir ne „Simpsonus“ su labai keistu, švelniai tariant, šeimos modeliu;
• Gerus ir gražius. Kartais užklystu į kokį nors TV kanalą ir plaukai pasišiaušia – kokias bjaurastis šiandien piešia vaikams, o jie paskui žiūri. Ir baisūs, ir pikti, ir be jokios moralės, netgi priešingai – viskas apversta aukštyn kojomis ir pateikiama kaip norma. O vaikai labai greitai tai sugeria į save.
• Tuos, į kurių herojus vaikas galėtų lygiuotis. Jeigu geriau įsižiūrėsi – apskritai mažai ką vaikams galima rodyti, deja…
• Tuos, iš kurių galima kažko išmokti. Kartais neįmanoma detaliai paaiškinti vaikui įvairių niuansų, o filmuke – viskas akivaizdu ir naudinga.
• Muzikinius filmukus. Mes labai mėgstame filmukus su dainomis, kurias paskui galima dainuoti. Svarbiausia, kad tos dainelės turėtų prasmę. Šiais laikais jų ne per daugiausia.
• Vystančius vaizduotę. Pavyzdžiui, „Žaislų istorija“, po kurio mūsų vaikai sugalvoja savas istorijas apie savo žaislus;
• Filmukus su prasme. Paprastos pelių ir kačių gaudynės, daužymas per galvas sunkiais daiktais – iškart vienareikšmiškas „ne“. Kam švaistyti laiką filmukams apie nieką? Juo labiau, su tokiu turiniu. Ko vaikas išmoks? Ką įsimins?
• Su teigiamais pagrindiniais herojais. Dabar daug filmukų, kur pagrindinis herojus – piktadarys. Vėliau gali paaiškėti, kad jis ne toks ir blogas, tačiau vaikui taip ir įstrigs kaip, tarkime, vagis ar aferistas. Tartum tai būtų normalus dalykas. Taip pat juodajame sąraše visi filmukai apie monstrus ir zombius.
• Atskirai išskirčiau dokumentinius filmus apie gamtą ir gyvūnus. Ir vaikams patinka, ir įdomūs/naudingi netgi suaugusiems. Ar žinojote, pavyzdžiui, kad pingvinus peri tėčiai, o ne mamos? Arba kad rožiniai flamingai gimsta pilkais? Ir tokių atradimų labai daug. Mokykloje apie tai kažkodėl nepasakoja.

Taip, mums šia prasme „pasisekė“, vaikai mokosi namuose, o tai reiškia, kad nėra jokių socialinių dogmų, kurios vaikams „privalomos“, o tėvams nelabai patinka. Jeigu mokykloje visi su planšetėmis ir visi žiūri tokį siaubą kaip „Simpsonai“ ar „Kempinukas“, tai mes galime visiškai ramiai be viso to apsieiti, vaikai netgi nežino, kas tai yra ir nepergyvena.

Svarbiausia, ką noriu pasakyti – mums reikia sąmoningai vertinti tai, ką žiūri vaikai. Juk jie sugeria viską kaip kempinės, jie visa tai paskui sužaidžia realybėje, išbando. Filmukai jiems – tai ne šiaip pieštas pasaulis, tai kur kas daugiau. Suaugusieji netgi visiškai nesuprantamame reginyje gali surasti kokią nors prasmę, net jeigu ji pačiame galiniame plane slepiasi. O vaikai mąsto tiesiogiai, tiesmukai ir pasiima tai, ką mato. Visa kita jiems nepasiekiama. Suaugusieji gali tiesiog pasijuokti ir užmiršti, o vaikai mato tik tai, kas guli paviršiuje ir paverčia tai savo elgesio modeliu.

Žinoma, paprasčiau leisti jiems daryti, ką nori, kad tik nesimaišytų, tačiau mano patirtis byloja, kad už tai tenka sumokėti labai didelę kainą.

Jeigu mes, suaugusieji, nereguliuojame to informacijos srauto, kuris užvaldo mūsų vaikus, labai greitai aptiksime, kad vaikai tapo mums visiškai nepažįstamais žmonėmis.

Mums pasisekė, mūsų laikais to nebuvo, filmukus rodė vieną kartą per dieną, per laidą „Labanakt, vaikučiai“, kartais daugiau parodydavo per išeigines – ir viskas. Mūsų tėvai šitokio poilsio nuo mūsų neturėjo. Ir nieko, susitvarkydavo. Ir užaugome mes visgi realiame pasaulyje, prisitaikę prie realaus gyvenimo, dauguma mūsų visgi išsaugojo amžinas vertybes. Norėtųsi ir saviems vaikams kažko panašaus.

Kartais verta paaukoti šios dienos patogumus, kad rytojus nebūtų toks kankinantis, jums taip neatrodo? Mano patirtis rodo, kad būti su vaikais ištisas 24 valandas per parą ne taip jau ir sunku, ne taip jau reikalingos pramogos, vaikai sugeba žaisti ir be viso šito, ir pakankamai sėkmingai, tarp kitko.

Kai jie sėdi priešais ekranus – jie visi vienodi. Kai išsivaikšto po namus – skirtingi. Vieni sėdi ir piešia. Kitas dėlioja konstruktorių ir persikūnija į įvairiausius herojus. Trečias kapstosi lauke, kasinėja kieme duobes. Ir jiems nenuobodu. Ir naudinga. Ir aš turiu pakankamai laiko sau ir savo reikalams. Ir filmukų neprisimena, ir planšetės neprašo.

Ir visgi, iš dviejų blogybių renkantis mažesnę, iš planšetės ar filmukų aš pasirinksiu filmukus. Už elektroninius žaislus, mano nuomone, jie mažiau pavojingi, jeigu tinkamai atrinkti, o procesui vadovauja tėvai.

Kompiuterio su savimi visur nesitampysi, paprastai jis stovi vienoje vietoje. Pasižiūri, paskui eini į lauką ir jau nebežiūri. Nes dauguma vaikų šiandien į lauką išeina, kad planšetę pavedžiotų gryname ore,  lyg augintinį. Neatsiplėšia nuo jos nei tualete, nei prie stalo.

Filmukai – tai visgi ne žaidimas. Žaidimas realiame gyvenime kur kas geresnis ir turiningesnis, o iš filmukų galime gauti įkvėpimo naujiems žaidimams, aptarimams, atradimams. Filmukai gali puikiai stimuliuoti žaidimus – paskui galima pažaisti Karlsoną ar Mikę Pūkuotuką.

Mūsų šeimoje po filmukų labai mėgstamos knygos apie tuos pačius herojus, kaip ir ekrane (storos ir be paveikslėlių);

Atstumas iki akių visgi didesnis, negu žaidžiant išmaniaisiais, galima jį padidinti be jokių problemų, o su išmaniaisiais jis vis mažėja ir mažėja. Ir gulėdami žaidžia, ir stovėdami, ir sėdėdami.

Dar kartą, remdamasi savo patirtimi, pakartosiu, kad kuo vėliau vaikas pradeda žiūrėti filmukus, tuo geriau. Kūdikiams jų išvis geriau nerodyti, kaip ir vaikams iki 3 metų.

Štai tikriausiai ir viskas, ką norėjau pasakyti šia tema (ir tegu mane dabar apmėto šlepetėmis). Šiuolaikiniame pasaulyje niekur nuo viso to nesidėsi, kad ir kur beatsidurtum. Netgi gūdžiuose kaimuose jau esama kabelinės ar palydovinės televizijos, ką jau kalbėti apie didmiesčius.

O dar norėtųsi, kad mes normaliai reaguotume į vaikus – aktyvius, triukšmingus, nesugebančius nusėdėti vienoje vietoje. Ir nebandytume žaloti jų prigimties. Jie visgi yra vaikai, ir tai nutinka mūsų gyvenime tik vieną kartą. Dėl to geriau priimti juos tokiais, kokie jie yra, suprantant, kad visa tai greitai praeis. Tegu šiandien jie šliaužioja kavinėje po stalu, bėgioja poliklinikoje ir šūkauja priešais gydytojo kabinetą, tegu triukšmauja, šokinėja, stovi ant galvos. Tai normalu, juk jie vaikai. Jie neturi elgtis tyliai ir ramiai, netgi jei jums labai to norisi. Kada nors jie išties tyliai lauks savo vakarienės, jų nebebus įmanoma pakelti nuo sofos, jie sugebės kentėti skausmą ir nepatogumus. Tik tada jie bus jau suaugę, o tai visai kita istorija. Neskubėkite, viskas ateis savo laiku. Svarbiausia – nepražiopsoti to, kas vyksta šiandien.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu/