Psichologai kalba apie tris pagrindinius žmogaus brendimo etapus, darančius didžiulį poveikį visam gyvenimui. Jeigu šiuos etapus žmogus įveikia sėkmingai, atsiveria antrasis kvėpavimas, o jeigu ne – įklimpstama į depresiją. Dėl to labai svarbu žinoti šiuos laikotarpius ir būti jiems pasirengusiam. Tai kas gi laukia žmogaus, kuris pradeda suaugusį gyvenimą?
Pirmasis etapas. Ankstyvoji branda (nuo 20 iki 40-42 metų)
Svarbiausia šios stadijos uždavinys – sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Jeigu etapas įveikiamas teisingai, žmogui susiformuoja sveiko intymumo jausmas, jis sugeba palaikyti artimus santykius su kitais ir tuo pat metu išlikti savimi.
Jeigu taip nenutinka, žmogus pasijaučia izoliuotas. Jeigu nepavyko atlikti šio gyvenimo laikotarpio užduočių, ateityje bus labai sudėtinga su intymiais santykiais. Sąveikavimo su aplinkiniu pasauliu aspektu šį laikotarpį galima padalinti į du etapus.
Nuo 20 iki 30-32 metų. Nepaliaujamai auga poreikis kažką pasiimti iš šio pasaulio, sulaukus 32 metų jis pasiekia apogėjų. Tai itin palankus metas mokslams. Žmogus šiuo laikotarpiu yra maksimalistas, egoistas, eksperimentuoja su santykiais: pasiima kažką ir žiūri, kur ribos, kaip toli galima prasiskverbti į kito žmogaus asmeninę erdvę.
Tokio amžiau žmonėms negalima dirbti dėstytojais, kadangi pedagoginė veikla – užsiėmimas, susijęs su davimu, o žmogui šiame amžiuje būtina kuo daugiau pačiam pasiimti iš pasaulio. Dėstytojas, turintis atsiduoti profesijai, netobulėja kaip asmenybė, jis gauna iš gyvenimo nepakankamai, dėl to vidutinio amžiaus krizė jo atveju būna itin stipri.
Tuo atveju, jei suaugęs žmogus nepakankamai gauna savo laiku, o nori tai padaryti sekančiame etape, kontekstas ten bus jau visiškai kitoks. Patys pagalvokite – jeigu egoistiškam maksimalistui jau 40 metų – vaizdelis nelabai koks.
Nuo 30-32 iki 40-42 metų. Šiuo laikotarpiu mažėja poreikis imti ir palaipsniui stiprėja būtinybė duoti. Ji maksimaliai sustiprėja, sulaukus 42 metų.
Visas šis dešimties metų trukmės periodas – tai, kaip taisyklė, ištisinė krizė. Dviejų-trijų metų prireikia į ją įeiti, 2-3 metų – išgyventi ir tiek pat laiko išeiti. Šiuo laikotarpiu žmogus analizuoja visą savo gyvenimą, lygina tai, ką jau turi šiuo metu su tuo, ko norėtų turėti. Jeigu aiškių planų neturėjo ir neturi, tada jis lygina savo gyvenimą su bendraamžių gyvenimais. Analizuojama trimis aspektais: išvaizda, šeimyninė padėtis, karjera (materialinis stabilumas). Analizės rezultatai nulems tai, kaip žmogus gyvens antroje šio etapo dalyje.
Tai toks amžius, kai žmogus turi pašėlusias galimybes kardinaliai pakeisti visą savo gyvenimą. Mokymasis šiame amžiuje turi terapinį poveikį, jo pagalba galima lengviau ir greičiau išsikapstyti iš krizės. Labai daug žmonių šiame amžiuje išsiskiria.
Antrasis etapas. Vidurinė branda (nuo 40-45 iki 60-65 metų)
Šiuo laikotarpiu atsiranda susidomėjimas sekančia karta. Tokio amžiaus žmonėms būdingas kūrybiškumas ir didelis produktyvumas. Veikla labai aktyvi, sukauptos žinios ir įgyti įgūdžiai perduodami sekančiai kartai.
Jeigu etapas klostosi nesėkmingai, prasideda depresija, žmogus įklimpsta savo pelkėje ir vystymasis sustoja. Šiame amžiuje palaipsniui mažėja poreikis duoti. Svarbiausias etapo uždavinys – padaryti viską, kas tik įmanoma, kad išsaugotum jau turimus pasiekimus. Šiame amžiuje tinka pedagoginė veikla, teigiamai veikianti psichinę sveikatą.
Trečiasis etapas. Vėlyvoji branda (60 metų ir daugiau)
Šiame amžiuje suvedami gyvenimo rezultatai. Kai žmogus atsigręžęs atgal supranta, kad jo gyvenime buvo viskas gerai, darosi lengviau susitaikyti su mintimi, kad teks išeiti. O jeigu jis žvelgia atgal ir supranta, kad labai daug ko nespėjo – kyla nevilties jausmas, juk kažką pakeisti jau per vėlu. Dėl to prasideda depresija, pasitaiko ir savižudybių.
Vėlyvosios brandos laikotarpiu labai svarbu įsisavinti kokius nors įgūdžius, išmokti kažką daryti rankomis. Pagyvenusiam žmogui norisi užsiimti produktyvia veikla. Rezultato ir paties proceso jam nepakanka, kadangi norisi sukurti kažką grynai savo. Būtent dėl šios priežasties yra tiek daug pagyvenusio amžiaus daržininkų ir sodininkų. Tai savotiška psichologinė gynyba nuo kiekvienam žmogui kylančios mirties baimės. Žmogus rūpinasi, kad po jo kažkas išliktų.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą