Emocinis intelektas. Emocijų supratimas ir ugdymas. I dalis.

Faktas, kad eilinis žmogus, eilinę dieną naudoja ir supranta tik apie 7 emocijas, užgriuvo netikėtai, beveik taip pat netikėtai kaip faktas, jog su vaikais mes praleidžiame vidutiniškai tik 7 min. per dieną. Pirma mintis buvo šaukti: „Ne, ne ne! Tikrai ne tik 7.“, bet šį pasisakymą sustabdė kitas faktas – emocijų yra kelios dešimtys, o kartu su šiuo faktu užgriuvo suvokimas, jog čia ir dabar ant popieriaus lapo ne tiek jau daug emocijų pavyktų užrašyti. Vadinasi jų nežinome…

Na gerai, užrašyti pavyktų daugiau nei 7, bet tikrai ne pvz.: 50.

Būnant su vaikais emocijos ypatingai svarbios. Būtina suvokti:
– kaip jaučiasi vaikas;
– kaip jaučiuosi aš;
– kaip jaučiasi aplinkiniai;
– kokias emocijas ir pasekmes gali sukelti šiuo momentu esanti emocija;
– iš kur atsirado emocija;
– ar tas, kas jaučia emociją, žino ir supranta ką ir kodėl jaučia;
– …
– …

Žodžiu, emocijos reikalas rimtas, savo pačių ir mūsų namuose augančių vaikų labui, joms derėtų skirti pakankamai dėmesio. Šio straipsnio viršuje įkelta teigiamų emocijų lentelė, o iš karto po šiuo sakiniu – neigiamų.

Tam, kad išsiaiškintume vaiko veiksmų priežastį ir prigimtį dažnai tereikia tiksliai įvardinti jausmą, kuris tuos veiksmus sukėlė. Tėvų pastangos vaiko jausmus suprasti ir įvardinti leidžia jam jaustis svarbiu, reikalingu, apgaubtu rūpesčio ir supratimo net tada, kai emocija, kurią matome ir įvardiname, yra pvz.: vienatvė ar nereikalingumas. Kai tėvų dėmesys nukrypsta nuo išorės (veiksmo) į vidų (emociją / jausmą) vaikui formuojamas įsitikinimas, kad svarbiausi, esminiai dalykai slypi viduje, kad atsakymų visuomet reikia ieškoti viduje. Taip pat kuriamas įsitikinimas, jog veiksmai (tiek mano, tiek kito) yra įtakoti kažkokios emocijos, kurią suprasdamas gali suteikti pagalbą.

Be to, situacijose ieškodami emocijų (teigiamų arba neigiamų) mes dėmesį nukreipiame nuo veiksmo į priežastis, matant ir suvokiant priežastis galime tinkamai formuoti pagyrimus ar paskatinimus bei išvengti bausmių. Pripažinkite, kai už nepageidaujamo vaiko elgesio pamatai baimę, vienatvę, stresą ar pan. – bausti už ne itin gražų veiksmą nebesinori. Viskas, ko norisi – būti empatišku, priglausti ir mylėti.

Kaip tinkamai emocijas / jausmus įvardinti?

Pripažinti, kad tai, ką matau yra tik mano matymas ir vaiko širdelėje esančios emocijos numanymas. Todėl sakyti „Tu jautiesi išsigandęs.“ nedera. Tiesa yra ta, jog nepaisant mūsų gyvenimiškos patirties, mes negalime būti tikri, jog žinome kaip vaikas jaučiasi. Mes spėjame. Šiuo atveju viskas panašu į 50 pilkų atspalvių, tik kalba eina apie 50 džiaugsmo ar liūdesio atspalvių.

Tinkama emocijos atpažinimo formuluotė būtų:
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi liūdnas dėl to, kad mes paliekame žaidimų aikštelę ir einame namo?
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi pamirštas ir man nereikalingas dėl to, kad aš ilgai kalbu telefonu su močiute?
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi mažiau mylimas vaikas dėl to, kad sesei nupirkome naują lėlę?
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi nemokantis matematikos dėl to, kad tavo geriausias draugas Jonas laimėjo pirmą vietą matematikos olimpiadoje?
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi taip lyg nepasitikėčiau tavimi kaip dideliu vaiku dėl to, kad nurodinėju tau ką ir kada daryti (kada apsirengti, kada eiti valgyti, kada tvarkytis, kada žaisti ir t.t.)?
– Ar aš teisingai suprantu, kad tu jautiesi manęs pasiilgęs dėl to, kad šią savaitę ilgai būnu darbe?

Pripažinkime, mes spėjame ar numanome, bet niekada negalime būti tikri koks ir dėl ko atsirado jausmas. Be to, jei kalba eina apie tokias neigiamas emocijas kaip: užgožimas, tėvų nepasitikėjimas, liūdesys, pyktis, pasipriešinimas ar pan., būdami kategoriški ir tiesiog pasakydami „Tu pyksti.“ galime iššaukti dar didesnį pyktį.

Pasitikslindami mes:
– parodome susidomėjimą ir norą suprasti, o ne kategorišką absoliutų suaugusiems būdingą žinojimą;
– rodydami norą suprasti, esame atviri bendradarbiavimui, tą jaučia mūsų vaikas;
– priverčiame vaiką stabtelti ir pagalvoti apie savo jausmus, ilgainiui jis išmoksta atpažinti visą galybę jausmų ir emocijų;
– net gavę neigiamą atsakymą į savo numanymą mes pradedame pokalbį, vaikas jau atitraukė mintis nuo veiksmo ir susikoncentravo į emocijas, net jei pasakė „ne“, mes jau kalbamės, galime aiškintis ir bandyti vienas kitą suprasti;
– mes patys nejučia sužinome kiek daug ir įvairių pasaulyje gali būti emocijų, o tai leidžia empatiškai žvelgti į visą supantį pasaulį;
– vaikai, įpratę pamatyti ir suprasti savo pačių jausmus bei pastebėję, kad tam tikrą jausmą dažnai seka tam tikras veiksmas, gerokai lengviau išgirsta / pajaučia draugų ir tėvų emocijas „Man skaudu kai tu mėtai mano daiktus.“, „Man liūdna kai tu atsisakai paragauti mano paruošto maisto.“.

Pasitikslinę ir gavę atsakymą dėl kokios priežasties ir kokia emocija kilo, galime ieškoti sprendimo būdų. Net kai kalba eina apie vaikui nemalonius momentus (žaislų dalinimąsi, grįžimą namo iš kiemo, maisto ragavimą ir t.t.), matydamas, kad sprendimo ieškoma tiksliai pagal jo išsakytas situacijas, jausis svarbus, dėkingas ir nusiteikęs bendradarbiauti.

Nepamirškime ir teigiamų emocijų! Rasti tikrąjį jausmą tuomet, kai diena „bloga“, daug lengviau jei kas dieną ieškome ir randame milijonus gerų emocijų. Įpratus įvardinti gražius bei malonius jausmus, jų įvardinimas esant probleminiam atvejui primins „gražią dieną“, sukels kažkokį teigiamą jausmą, o kai yra teigiamo jausmo, kalbėtis tampa daug lengviau.

Linkime Jums visų vaivorykštės spalvų emocijų!

Informacijos šaltinis: jievaikai.lt