Emocinio išdegimo sindromas

Emocinio išdegimo sindromas (EIS) – tai psichologinė reakcija į ilgalaikį emocinį pervargimą ir pasireiškia kaip susidomėjimo gyvenimu praradimas. Tokia reakcija gali bręsti ne vieną mėnesį ir ne vienerius metus. Amerikiečių psichologas Herbertas Friudenbergeris 1974 metais apibūdino šį reiškinį (angl. – burnout) kaip problemas, kurias pagimdė visuomenė ir laikmetis, kuriame gyvename, nesiliaujanti kova už tai, kad užpildytume gyvenimą kokia nors prasme. Šita būsena nepraeina, jeigu ją ignoruosime.

EIS gali užklupti praktiškai kiekvieną žmogų ir plėtojasi pagal tokį scenarijų (nors žmogus ne visada įveikia visus etapus):

• Siekis įsitvirtinti;
• Sprendimas dirbti daugiau;
• Savo poreikių nepaisymas;
• Konflikto nesuvokimas (žmogus nesupranta savo prastos savijautos priežasties);
• Vertybių pasikeitimas (prarandami draugai, šeima, mėgstami užsiėmimai ir t.t.);
• Grėsmę keliančių problemų neigimas (cinizmas, agresija ir nusivylimas darosi akivaizdūs);
• Socialinė izoliacija (atsiranda palanki dirva alkoholizmui, narkomanijai ir t.t.);
• Pastebimi elgesio pokyčiai;
• Vidinė tuštuma;
• Depresija;
• EIS (mintys apie savižudybę, visiškas protinis ir fizinis išsekimas).

Emocinio išdegimo sindromo priežastys

Pagrindinė priežastis – stresas, kurį sukelia pernelyg perkrautas gyvenimas: daugybė susitikimų, pasitarimų, projektų, nerealūs įsipareigojimų atlikimo terminai, antraeiliai ir nereikalingi darbai, atitraukiantys nuo pagrindinio užsiėmimo, o taip pat daugybė kitų faktorių, kurie įtakoja gyvenimą mūsų informacija perkrautame technologiniame pasaulyje.

Stresas pats savaime paprastai nesukelia didelių problemų, tačiau kai kalba eina apie ilgalaikius ir gausius stresus, čia jau kiekvienas iš mūsų turi savas atsparumo ribas ir kai jas peržengiame – atsiduriame ant pervargimo ribos.

Kaip kovoti ir kaip užkirsti kelią

Išanalizuokite savo motyvus gyvenime. Paprastai mokytojai, gydytojai, vadybininkai ir kitų profesijų atstovai, kuriems tenka daug bendrauti su žmonėmis (pacientais, mokiniais, klientais ir t.t., kurie ne visada „gerai“ elgiasi) yra priversti būti mandagūs, geranoriški, nors nejaučia tiem žmonėms jokio palankumo. Laikui bėgant stimulas (alga, karjera) „mylėti“ žmones susilpnėja ar išnyksta ir žmogus duoda valią savo paties jausmams. Jeigu tai nepasikeičia, žmogui tenka keisti darbą, turint vilties, kad anksčiau ar vėliau susiras užsiėmimą, kur nereikės „mylėti“ kitų ar ne taip dažnai ar pasitaikys tokie žmonės, kuriuos mylėti bus nesunku. Kaipgi išmokti realiai mylėti žmones?

• Supaprastinkite gyvenimą. Televizija, internetas, telefonai ir kitos priemonės padeda darbe ir tuo pat metu per jas plūsta masė jums visiškai nereikalingos informacijos. Tai blaško, neleidžia skirti viso dėmesio tiesioginėms pareigoms, eikvoja laiką, užima protą ir galiausiai kyla jausmas, kad esame pernelyg perkrauti.
• Skirkite laiko poilsiui. Teikite pirmenybę naudingam fiziniam darbui, kai protas gali pailsėti: darbams sode ar darže, gėlių auginimui, įvairiems amatams, pasivaikščiojimams miške ar parke. Poilsis gamtoje puikiai atstato jėgas. Venkite ilgai žiūrėti TV ar užsisėdėti internete.
• Sveikai maitinkitės. Vartokite daugiau augalinio maisto, venkite stimuliatorių – kavos, arbatos, alkoholio ir aštrių prieskonių. Svarbu per dieną išgerti 6-8 stiklines vandens.
• Įveskite į savo gyvenimą reguliarumą, ypač tai pasakytina apie miego ir valgymo režimus.
• Neribokite miego. Vidutiniškai žmogui reikia 7-8 valandų miego per parą.
• Pailsėkite bent vieną dieną per savaitę. Žmogui būtinas laikas atstatyti kūno ir dvasinėms jėgoms.
• Nedalinkite pažadų, kurių negalėsite ištesėti. Perkraudami save, tampame susierzinusiais ir agresyviais, kadangi jaučiame neišpildytų įsipareigojimų spaudimą.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu