Prieš kurį laiką vienoje knygoje perskaičiau tokią mintį, ko niekas būsimai mamai nepasakys ir turbūt net labai norėdamas nesugebės paaiškinti per jokius pasiruošimo motinystei mokymus – tai emocinė kaina, kurią ji „užmokės“ tapusi mama.
Nuo to laiko, kai moteris tampa mama, ji niekada į įvairius pasaulio įvykius, lėktuvo katastrofas, autobuso avarijas nebežiūrės taip, kaip galbūt žiūrėjo iki šiol. Nuo tada, kai ji tampa mama, ji visada galvos – „kas būtų, jei ten būtų buvęs mano vaikas“.
Neseniai kalbėjome su kolege apie skrydžius lėktuvu ir ji manęs pasiteiravo, ar ir aš bijau skristi lėktuvu nuo tada, kai tapau mama. Ir iš tikrųjų, anksčiau to visiškai nebijojau. Dabar, kaskart kai ruošiuosi į tolimesnę kelionę, pagalvoju, ar tikrai verta skristi?
Taip, tokia ta emocinė motinystės kaina. Nuo tada kai jie gimsta, jie nuolat mūsų mintyse ir širdyse, nors ir atrodo, kad galva apkrauta visai kitais dalykais. Ir kas įdomiausia, ta emocinė kaina neturi pabaigos taško – nei kai mūsų vaikas tampa savarankiškas, nei kai jam sueina aštuoniolika ar sukuria savo šeimą. Norisi visada būti šalia jų ir juos apsaugoti: pradžioje tam, kad jie bejėgiai išgyventų, vėliau tam, kad neužsigautų ar nesusižeistų, dar vėliau – nuo klaidų gyvenime. Čia jau aišku kita istorija apie tai, kaip mamai leisti vaikui elgtis savarankiškai pagal jo amžių ir raidos etapą, bet taip…
… Kai tampi mama – tampi ja visam gyvenimui.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą