EDUKOLOGAS R. PAGOJUS PATARIA, KAIP SU PAAUGLIAIS KALBĖTIS APIE LYTIŠKUMĄ

Edukologas, biologijos mokytojas, knygos „Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai” autorius Ričardas Pagojus dalinasi patirtimi ir pataria, kaip su paaugliais kalbėtis apie lytiškumą.

Suaugusieji, ypač mokytojai, mėgsta stebėtis, esą dabartiniai paaugliai labai išsiblaškę, niekuo nesidomi ir yra tingūs, todėl labai sunku patraukti jų dėmesį ir ko nors juos išmokyti. Ar jūsų praktika patvirtina tokius šiuolaikinių paauglių apibūdinimus?

Ne tik mano praktika patvirtina tokius apibūdinimus. Štai Babilonije rasta 3000 metų senumo molinio puodo šukė su tokiu įrašu: „Šis jaunimas sugedęs iki sielos gelmių. Jauni žmonės pilni kėslų ir ištežę. Niekuomet jie nebus panašūs į ankstesnių kartų jaunimą.” Sokratas tai pat pastebėjo, kad jo laikų „Jaunimas mėgsta prabangą, yra blogai išauklėtas, jis šaiposi iš viršininkų ir nė trupučio negerbia vyresniųjų.”

Taigi, matome, kad tai yra veikiau ne paauglių elgesio problema, o skirtingų kartų susikalbėjimo klausimas, kuris buvo aktualus tiek, kiek egzistavo skirtingos kartos. Kita vertus, mokytojai, kurie, anot jūsų klausimo, mėgsta stebėtis dabartiniais paaugliais, ko gero, primiršo raidos psichologijos paskaitas, kuriose kalbama apie paauglystei būdingas jausenas ir būsenas: maištą, ginčus su suaugusiaisiais, maišatį savo vertybėse ir mintyse. Tai normalus etapas.

Ar galima sakyti, kad paaugliai Lietuvoje nuvertinami, kad pernelyg atsainiai žiūrima į jų gebėjimą suprasti, analizuoti, mokytis? Gal jie tingūs todėl, kad nesugebame sudominti?

Nežinau ar sudominimas turėtu būti pirmąja užduotimi. Vienas žymus pedagogas yra pasakęs, kad mokykloje neprivalo būti įdomu – mokykloje turi būti sunku. Nuo savęs dar pridėčiau, kad mokykloje turi būti sunku, bet gera.

Paauglių smegenų dirginimas visokiais įdomiais dalykėliais yra labai laikinas, nes visada atsiras stipresnių dirgiklių, su kuriais mokytojui bus vis sunkiau konkuruoti. Labiausiai paauglius dominame mes patys. Nepamiršiu atviruko, gauto Mokytojo dienos proga, kuriame be šabloniškų palinkėjimų buvo toks sakinys: „Mokytojus prisimename ne dėl to, ką jie mums kalbėjo, o dėl to KUO jie buvo, kai mums kalbėjo.” Sudominti galime savo nuoširdumu, autentiškumu, saikingu atvirumu. Kitaip tariant – turime būti žmogiški, būti savimi (su klaidomis ir laimėjimais, su nusišnekėjimais ir atsiprašymais). Šie dalykai daro didžiausią įtaką jaunuoliams.

Niekaip nesibaigia kovos tarp lytinio švietimo bei lytinio ugdymo entuziastų, kiekvienai pusei siekiant, kad būtent jos vizija būtų įgyvendinta mokyklose. Kuo praktikoje skiriasi lytinis švietimas ir lytinis ugdymas? Ir kokių žinių, kokios pagalbos, lytiškumo temomis paaugliams iš tikrųjų labiausiai reikia?

Labiausiai paaugliams reikia nuoširdaus pokalbio, galimybės būti išklausytiems. Tam reikia tinkamos atmosferos (etoso) mokykloje ar nusiteikimo konkrečioje pamokoje. Be šito pamokoje lieka vienišas mokytojas ir krūva krizenančių ir replikuojančių paauglių.

Žiūrint iš lytinio švietimo arba prusinimo perspektyvos, žmogus vertinamas kaip vaikščiojantys lytiniai organai. Tada tik ir belieka kalbėti apie lytinių organų sveikatą, higieną, fiziologiją, apsisaugojimo priemones. Toks instrumentalistinis požiūris atsispindi kai kuriuose biologijos (gamtos) vadovėliuose. Gi lytinis ugdymas kreipia žvilgsnį į vertybinius pamatus (kas yra žmogus, jo orumas, koks žmogaus tikslas ir t.t.) – suveržus tokiuose pamatuose varžtus galima statyti žinių „namą”, kuris nesvyruos.

Atrodo, kad su internetu užaugę paaugliai turėtų gerai susigaudyti lytiškumo temose – juk vos paaugę viską gali susirasti internete. O gal kaip tik pasimeta interneto šaltinių gausoje? 

Pasimeta. ir tas pasimetimas pasireiškia tuo, kad nežinoma, ką su tomis žiniomis daryti, kur jas dėti.

Kaip paaugliams kalbėti, kad jiems būtų priimtina? Kaip mokyti, ugdyti nemoralizuojant?

O kodėl manote, kad reikia nemoralizuoti? Ar su morale atsitiko kažkas negera? Reikia moralizuoti (dorinti, auklėti)! Bet juk viskas priklauso nuo moralizuojančiojo nuostatų, požiūrio į ugdytinius. Jei manysime, kad štai šituos nedorėlius, pasileidusius gašlūnus, beviltiškus tinginius tuoj pamokysime gyvenimo, gąsdindami ligomis, mirtimi ir pragaru, tada ugnimi ir siera pradės dvelkti dar net nepradėjus kalbėti. Kas norės klausytis tokių kalbų? Bet jei vidinė nuostata bus meilė, ji pati padiktuos kalbėjimo būdą: kaip galėčiau paaugliams padėti?, kaip tinkamai atsakyti į jų poreikius? kaip padėti būti atviriems?, kaip juos, tokius pasileidėlius gašlūnus, mylėti? Ir tai daugiau, nei vien tik išgyventos emocijos ar patiriami jausmai. Meilė – tai teigiamas požiūris, pozityvus santykis, rūpestis.

Ar krikščionių siūlomas lytiškumo ugdymas gali būti naudingas ne krikščionims ir netikintiems?

Tai iš ties pakankamai sudėtingas klausimas – ar krikščioniškos vertybės aktualios netikintiesiems ir ar galime jiems primesti savo moralines normas? Regis, C. S. Lewisas savo knygoje „Tiesiog krikščionybė” rašydamas apie santuoką bei seksualumą primena, kad visgi tai neturėtų būti peršama tiems, kam tokios nuostatos yra neįdomios. Reikėtų ieškoti argumentų ne savo autoritetų tarpe, bet remtis apologetiniais taškais, ieškoti praktinės naudos. Reikia nepamiršti, kad yra dalykų, kurie nėra savaime suprantami kai kuriems žmonėms.

Krikščioniškos vertybės neturi tapti moraliniu jungu, o sveiku sąmoningu pasirinkimu. Laimei krikščionybė turi labai aiškią nuomonę apie žmogaus seksualumą ir, jei kelių eismo taisyklės galioja mums visiems (ir tiems, kurie jomis pasitiki, ir tiems, kurie nelabai pasitiki), tai ir tam tikros taisyklės ir drausmė, nurodyta Šv. Rašte, galioja taip pat visiems. Jų nepaisant atsiranda pasekmės, ir dažnai labai skausmingos.

Kokios tos pagrindinės taisyklės, kurias turėtų žinoti ir jomis vadovautis paaugliai? Ką daryti, kad „nemylėtų, kaip idiotai?”

Manyčiau pagrindinis iššūkis ir tikslas paaugliui – mokytis susivaldyti. Susivaldymas (angl. self-goverment) yra šiek tiek daugiau, nei vien tik susilaikymas (angl. self-control). Tai savęs pažinimas, savo impulsų, vidinių jėgų, minčių, jausmų ir emocijų supratimas, o po to ir valdymas. Saliamonas savo patarlėse yra pasakęs: „Žmogus, kuris nesusivaldo, yra kaip atviras miestas, kurio sienos sugriautos” (Pat 25:28). Nesusivaldymas yra daugelio kitų ydų ir nedorybių šaknis: vagiama, meluojama, piktžodžiaujama, geidžiama, apkalbama, kerštaujama, nes nesusivaldoma.

Kitas svarbus aspektas, ypač kalbant apie tarpasmeninius santykius, yra meilės, kaip sąmoningo pasirinkimo, suvokimas. Psichologas, žymios knygos „Nepramintuoju taku” autorius, S. Peckas sakė, kad „Mes neprivalome mylėti, mes mylėti pasirenkame.” Kai į meilę žiūrime kaip į sąmoningo, valingo pasirinkimo aktą, o ne vien tik kaip į iki koktumo saldų jausmingumo sirupą, tada ir aplinką matome kitaip, ir meilė tampa ne tokia akla, kaip apie ją kalba „folklioras”.

Kaip lytinį brendimą išgyvenančiam paaugliui „susigaudyti” gali padėti tėvai?

Tėvai (ir net mokytojai) turėtų pirmiausiai prisiminti save, savo bėdas ir rūpesčius išgyventus paauglystėje. Pats dažnai primenu savo mokiniams, kad jų tėvai taip pat buvo paaugliai, jie taip pat susidūrė su panašiomis problemomis. Vaikinams pasakau, kad jų mamos žino, kas yra poliucijos, todėl jos neturėtų labai nustebti, jei ryte sūnus pasako, kad laikas keisti patalynę.

Kartą teko matyti britų BBC laidos „Sexperience” epizodą, kurio metu 14-mečiams lytiškumo pamokoje buvo pasakyta, kad netrukus apsilankys lytiškumo ekspertas, todėl dabar yra puiki proga paklausti visko, ko nori, bet gal iki šiol nedrįso. Moksleiviai įnirtingai rašė sau rūpimus klausimus, o po keliolikos minučių pakviesti ekspertai pasirodė esantys jų tėvai – motina arba tėvas. Toliau laidoje buvo rodoma, kaip kiekvienas jaunuolis su savo tėvais aptaria tuos užrašytus klausimus. Buvo daug gėdos, drovių akimirkų, juoko. Suprantama, tėvai buvo iš anksto paruošti tam projektui, bet pati mintis, kad tėvai gali būti geriausi ekspertai savo vaikams, įkvepia ir verčia susimąstyti.

Kaip jums pačiam su jaunais žmonėmis sekasi kalbėti apie dorovę, skaistumą? Ar jie noriai klausosi ir priima, ar tai jiems neatrodo senamadiška, atgrasu? 

Kurį laiką niekaip negalėjau suprasti, kodėl po savo paskaitų ar pokalbių su paaugliais sulaukdavau nedaug klausimų. Bandžiau visokias metodikas ir būdus klausimams ir diskusijoms išprovokuoti, tačiau nelabai pavykdavo. Vieną kartą savo bėdomis pasidalinau su kolega, kalbančiu narkotikų prevencijos klausimais ir jis mane nuramino paaiškinęs, kad kai kalbame tokiais klausimais, tai kalbame apie pasaulį, kuris paauglių dar tik laukia priešakyje. Jie ten dar tik eina, todėl natūralu, kad daug klausimų dar neturi ar net nežino, kokie klausimai gali kilti.

Su vyresniais paaugliais viskas kitaip. Ko gero, patirtys diktuoja savus klausimus, o ir viešojoje erdvėje nėra daug kalbama apie lytiškumą vertybiniu požiūriu. Kita vertus, paaugliai dar neturi „liniuotės”, kuria galėtų pamatuoti žinios senamadiškumą ar atgrasumą. Kaip jie gali įvertinti patikimumą? Todėl čia labai svarbi mokytojų sąžinė ir nuoširdumas. Neteigiu, kad turime atsiverti kaip spintos ir išsikrauti iki dugno viską, ką manome ar žinome. Tačiau reakciją į nuoširdumą visada yra nuoširdi padėka. Tokių padėkos raštelių esu sulaukęs daug daugiau, nei klausimų apie prezervatyvus.