Lyginant lietuvišką ir suomišką švietimo sistemą išryškėja daug skirtumų. Kablelio vieta šiame sakinyje – vienas iš jų. Senų pažiūrų mokytojai mano, jog drausme ir baime gali išmokyti vaikus. Lietuvoje man teko girdėti vieną mokytoją sakant: -“ jeigu manęs bijo, vadinasi gerbia“. Tokios garbėtroškos mokytojos nenori ir nemoka mokyti. Vaikas bijo klausti, bijo būti neteisus, bijo stengtis, ir neturi jokios motyvacijos. Garbėtroškų mokytojų klasėse būna tyla, mokytojai išsako savo monologą, užduoda namų darbų ir lengvai pasišalina. Kitą dieną išpeikia užduočių nesupratusius vaikus ir toliau dirba tuo pačiu modeliu.
Suomijos mokytojai įgyja pagarbą būdami mokinių draugais ir parodydami, jog mokiniai jiems iš tiesų rūpi. Aiškinamasi, klausiama, diskutuojama iki tol, kol visi viską supranta. Mokytojas turi raktą ir sugeba atrakinti nežinojimo spyną. Kai vaikai tą suvokia, jie tiesiog pamilsta mokytoją ir jiems nekyla nė menkiausio noro erzinti ar tyčiotis iš jo. O tuo tarpu ir mokytojas pasitiki vaikais bei nepamiršta jiems to pasakyti. Mokymo priemonių laužymas, pasityčiojamieji juokeliai iš mokytojų yra pačių mokytojų nesugebėjimas ar nenorėjimas imtis tinkamų metodų.
Mokytoju, kaip beje, kunigu ir gydytoju gimstama, o tikslas yra atiduoti save kitų labui. Bausmių ir drausmių tiesiog nebereikia, kai joms užbėgama už akių. Suomijoje tą įrodo gyvi pavyzdžiai ir visa švietimo sistema. Taigi, DRAUSMINTI NEGALIMA, PASITIKĖTI.
Informacijos šaltinis: http://suomiskas-ugdymas.blogspot.lt/
Palikti komentarą