Paradoksas – tėvai, siekdami užtikrinti savo atžaloms orią vaikystę, verčiasi per galvą, dirba 24 valandas per parą, tačiau taip besiplėšydami sukuria prarają tarp savęs ir vaikų. Norėdami apgobti vaikus finansine gerove suaugusieji visiškai apleidžia jų dvasinį pasaulį, neranda laiko pabendrauti ir galiausiai praranda ryšį su atžalomis. Nutrūkusius saitus galbūt galima surišti. Bet liks mazgas. Lyg aštrus akmenukas ant vaikystės takelio.
Kokia ta vaikiška laimė? Tada, kai vaikas gali pasipuikuoti prieš bendraamžius brangiais drabužiais, žaislais, kompiuteriais, bet beveik nemato visa tai nuperkančių tėvų? Ar tada, kai jis turi tenkintis išaugtiniais vyresnio brolio drabužiais, apie kompiuterį ir naujus žaislus gali tik pasvajoti, tačiau lydi tėtį į žvejybą, padeda jam remontuoti automobilį, kuriuo savaitgalį visa šeima važiuos pailsėti į gamtą? Vaikai nežino pinigų vertės ir vertina jie ne pinigus, o nuoširdų bendravimą.
Suaugusiųjų pasaulyje – viskas atvirkščiai. Todėl vėliau belieka gūžčioti pečiais – dirbau, stengiausi dėl vaikų, o jie net „ačiū“ nepasakė. Gerai dar, kad į rogutes neįsodino ir į mišką neišvežė, kaip toje senoje pasakoje. O ar dažnas vaikas šiandien gali pasigirti girdėjęs tėtį ar mamą sekant pasaką? Tėvų pasakos dabar labai trumpos – „eik valgyti“, „ar paruošei pamokas?“, „laikas miegoti“.
Ir kiekvienoje jų telpa prarasta vaikystė. Panaši į tą, kai pinigo besivaikantys tėvai išvyksta uždarbiauti į užsienį, o jų vaikus apsiima auginti artimieji. Besistengiantys uždirbti pinigų čia, Lietuvoje. Kas lieka tėvų pamirštiems vaikams? Gatvė, tokie pat tėvų pamiršti bendraamžiai ir… visiškai svetimi žmonės, kurie tampa artimesni už tėvus. Nes sugeba išklausyti, patarti ir padėti nesuklupti nelengvame kelyje į suaugusiųjų pasaulį.
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą