Būti gera ar mylinčia?

Pakalbėkime apie meilę. Ne apie beprotišką aistrą, iš operos „negaliu be tavęs gyventi!“, ne apie dūsavimus ant suolelio parke, ne apie kūnišką meilę. Prisiminkime, o dar geriau – pajauskime, kad esama kažko, kas gyvena mūsų širdyje. Visada ten gyveno: kai buvome vaikai ir kai tapome suaugusiais, kai esame vieniši ir kai turime šeimą, kai įkopėme į viršūnę ir kai nusiritome pakalnėn. Meilė nekeičia savo gyvenamos vietos, tik neretai mes patys ją įkaliname ir užrakiname, o paskui bėgame ieškoti „meilės“ išoriniame pasaulyje. Arba apskritai nusprendžiame, kad meilė – tai pasaka naivuoliams. O ji tuo metu laukia, pasiruošusi ištrūkti iš narvo ir apgaubti savimi viską aplinkui. Sušildyti mus, mūsų artimuosius ir atsitiktinai sutiktus žmones, nušviesti savimi mūsų poelgius ir mintis. Skamba idealistiškai? Pagalvokime…

Ar esate pagavusi save galvojant, kad norisi būti gerai? Draugų, mokytojų, vyro, vaikų, praeivių akyse? Mes ieškome meilės, tačiau pakeičiame ją pašalinių žmonių vertinimais: aš gera mama, aš perspektyvi darbuotoja, mandagi pašnekovė… Aš, aš, aš… Kaip nebūtų keista, myli mus ne už tai, kad mes geros. Mus myli už tai, kad geras yra tasai, kuris mus pamilo. Jaučiate skirtumą? Jeigu mes jaučiamės mylimos, reiškia, mylinčio mus žmogaus širdis atverta, o tai – svarbiausias dvasinės brandos matas.

Būtent ši šiluma, šis nuoširdumas, pakantumas, rūpestingumas, dėmesys yra svarbiausi mūsų gyvenimo turtai, mūsų išsivystymo ir tobulumo matas. Tai būtent tie prieskoniai, kurie suteikia gyvenimui skonį ir prasmę.

Tai ar reikia siekti tapti gera? Ar ne geriau pakeisti orientyrą ir siekti būti mylinčia?

Ar verta laukti, kada mane apdovanos meile? Ar ne geriau pradėti pačiai ją dovanoti kitiems?

Ir pabaigai – citata, kuri leidžia suvokti, ar išties žmonės progresuoja, ugdydami savyje vienas ar kitas „geras“ savybes? Ką jos reiškia be meilės?

• Pareiga be meilės verčia žmogų jausti pastovų susierzinimą.
• Atsakomybė be meilės leidžia žmogui veikti be jokių ceremonijų.
• Teisingumas be meilės daro žmogų žiauriu.
• Tiesa be meilės paverčia žmogų amžinai viskuo nepatenkintu kritiku.
• Auklėjimas be meilės paverčia žmogų dviveidžiu.
• Protas be meilės gimdo gudrumą, klastą.
• Draugiškumas be meilės paverčia žmogų veidmainiu.
• Kompetencija be meilės daro žmogų nenuolaidžiu.
• Valdžia be meilės veda į smurtą.
• Garbė be meilės paverčia žmogų išpuikėliu.
• Turtas be meilės padaro žmogų godžiu.
• Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu