JENNY NIEDERSTADT
Kivirčai tarp brolių ir seserų – normalus reiškinys. Tačiau kai santykiai veikiau primena patyčias, gali apkarsti ne tik vaikystė, bet ir būti padaryta žala skriaudžiamojo asmenybei.
Jie ginčijasi be paliovos: kokią laidą žiūrėti per televizorių, kas nušvilpė plaukų segtukus, kuris pirmas paspaus lifto mygtuką. Jie rėkia, kumščiuojasi, draskosi. Svaidosi kandžiais komentarais apie šukuoseną ar figūrą, ignoruoja vieni kitus draugų akivaizdoje ir prie vakarienės stalo ima vartyti akis, kitam nė nespėjus prasižioti. Kaip skelbia Ilinojaus universiteto (JAV) 2009 metais New Directions for Child and Adolescent Development publikuota studija, trejų–septynerių metų broliai ir seserys susikivirčija vidutiniškai kas septyniolika minučių.
„Indėnai arba kovoja, arba traukia taikos pypkę. Broliams ir seserims įmanoma viskas iškart“, – rašė vokiečių rašytojas Kurtas Tucholskis apie vienoje šeimoje augančių vaikų santykius. Nuo gimimo jie konkurentai, rungiasi dėl tėvų dėmesio, pripažinimo ir meilės. Tačiau sykiu gali susivienyti, kad pasiektų bendrų interesų. Broliai ir seserys saugo paslaptis, dalijasi nuotykiais ir skuba į pagalbą, kai broliui ar seseriai gresia pavojus. Nieko keisto, kad esant tokiems margiems santykiams kyla aštrūs kivirčai. Žiūrint statistiškai, smurtas tarp brolių ir seserų yra apskritai dažniausia buitinio smurto forma.
„Aš tave nužudysiu“
Dažniausia formos būna švelnesnės: plaukų pešiojimas, žnaibymas, kandžiojimas. Tačiau jei fizinis priekabiavimas tarp brolių ir seserų vyksta nuolat ir nuožmiomis formomis, nuskriaustojo psichikai gali būti padaryta ilgalaikė žala: kaip rodo naujausios JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkų atliktos studijos, žymiai padidėja depresijų ar baimės sutrikimų rizika. Tad patyčios – nuolatinis ir sąmoningas žmogaus žeminimas – yra ne tik mokyklų ir kitų kolektyvų tema, bet kartais ir artimo šeimos rato rūpestis.
Anglakalbėje žiniasklaidoje paskelbus studijos rezultatus, pasipylė skriaudas patyrusiųjų pasakojimai. Komentarų skiltyje internete vienas paauglys pasakoja apie savo vyresnįjį brolį, kuris jam nuo mažų dienų nuolat kužda: „Aš tave nužudysiu“. Jaunėlis juo tiki, ir vos tik išvysta savo vyresnįjį brolį, ima drebėti. Viena moteris prisipažįsta iki šiol save kaltinanti dėl brolio priklausomybės nuo narkotikų. Ji ilgus metus jį žemindavo žodžiais, nes jautėsi fiziškai silpnesnė. Kita moteris pasakoja, kaip vyresnioji sesuo vaikystėje ją nustūmė nuo laiptų ir taip stipriai bloškė į stiklines duris, kad ji dėl pjautinių žaizdų atsidūrė skubios pagalbos skyriuje, vėliau ilgus metus šlapindavosi į lovą ir iš didelės baimės niekur neišeidavo iš namų.
Tad kokie kivirčai vaikų kambaryje dar normalu?
Tėvai linkę žiūrėti pro pirštus
Daugelis pedagogų pataria tėvams kuo mažiau veltis į brolių ir seserų nesutarimus. Tačiau ekspertai būgštauja, kad tėvai pernelyg dažnai naudoja šį argumentą kaip pateisinimą nesikišti net situacijai užaštrėjus. „Į kivirčus tarp brolių ir seserų dažnai žiūrima pro pirštus, įžvelgiama netgi pozityvi jų nauda“, – sako Corinna Jenkins Tucker, šeimų tyrinėtoja iš Naujojo Hampšyro universiteto (D. Britanija) ir 2013 metų vasarą JAV žurnale Pediatrics pasirodžiusio tyrimo autorė. Daugelio pedagogų manymu, nesutarimai vaikams yra ideali laboratorija, kurioje išbandoma, kaip gintis, kovoti už savo teises, ieškoti kompromisų ir pasiekti taiką.
Tačiau K. J. Tucker tyrinėjimai atskleidžia tamsiąją pusę: net keli tikslingi išpuoliai per metus gali sukelti skriaudžiamam vaikui psichologinį stresą, panašų į patyčių aukų patiriamą dvasinę įtampą. 32 proc. tyrėjos apklaustų vaikų pareiškė, kad per praėjusius dvylika mėnesių jie yra nukentėję nuo brolių ar seserų atakų. Naujausias Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas patikslina K. J. Tucker stebėjimus: psichinių sutrikimų kaip depresijos, baimės būsenos ir save žalojantis elgesys skaičius tarp pilnamečių jaunuolių, kurie vaikystėje patyrė brolių ar seserų patyčias, yra dvigubai didesnis nei kitų bendraamžių tarpe. Ilgalaikėje studijoje, praeitų metų rugsėjį paskelbtoje žurnale Pediatrics, Oksfordo, Varviko, Bristolio ir Londono universitetų (D. Britanija) tyrėjai apklausė 12 metų amžiaus vaikus apie jų patirtį, susijusią su brolių ar seserų patyčiomis. Po šešerių metų jie dar kartą susisiekė su šiais jaunuoliais, jau aštuoniolikmečiais. Paaiškėjo, kad skriaudą patyrusių vaikų rizika susirgti depresija padidėjo nuo vidutiniškai 6,4 iki 12,3 proc., baimės sutrikimų padažnėjo septyniais procentiniais punktais iki 16 proc., save žalojančio elgesio nuo 7,6 iki 14 proc.
Galbūt susiduria kas antra šeima
Kaip teigia studijos bendraautoris Dieteris Wolke iš Varviko universiteto, dar neaišku, ar atsakomybė dėl tokio skaičių išaugimo tenka vien patyčioms. Tačiau psichologą, vieną iš nedaugelio šios temos ekspertų, stebina reiškinio mastas: „Tyrimų duomenys dar labai svyruoja, tačiau tikėtina, kad skriaudą patiria kas antras brolį ar seserį turintis vaikas.“ Dažniausiai nukenčia vaikai iš socialiai problemiškų šeimų, kuriose auga vyresnis brolis. Panašias išvadas pateikė ir 2009 metais Florencijos universitete atlikta studija: berniukai labiau nei mergaitės linkę įsijausti į skriaudiko vaidmenį. Tuo tarpu mergaites kartais kankina net jaunesni broliai.
Kitaip nei patyčių aukos mokykloje, vienoje šeimoje augantys vaikai negali išvengti savo padėties: skriaudikas lydi juos metų metus, dieną ir naktį. Psichologui D. Wolkei nerimą kelia dar viena tyrimo išvada: vaikas, patiriantis patyčias namie, mokykloje taip pat du ar triskart dažniau nei kiti patenka į šį vaidmenį. Ši išvada patvirtina ankstesnius tyrinėjimus: apie tokią dvigubą naštą dar 2009 metais žurnale British Journal of Developement Psychology pranešė italų psichologė Ersilia Menesini. „Skriaudžiami vaikai tada niekur neturi ramybės. Žala savivertei ir gebėjimui pasikliauti kitais žmonėmis tiesiog milžiniška“, – teigia psichologas D. Wolke.
Psichologo nuomone, patyčių visada atsiranda ten, kur negalime pasirinkti mus supančių žmonių: darbo vietoje, mokykloje ir būtent šeimoje. Tėvams nemalonu tai girdėti, nes jie juk sąmoningai pasirinko vienas kitą ir šios harmonijos trokšta savo vaikams. „Tėvų žvilgsnį dažnai drumsčia jų norai ir įsivaizdavimai, kaip turėtų būti“, – sako D. Wolke, pats dviejų vaikų tėvas.
„Juk jis tavo brolis!“
Smurtas tarp brolių ir seserų – įvairiais tabu apipinta tema: tėvai gėdijasi, nes jų vaikai neatitinka taikios šeimos idealo, o ir patys nuskriaustieji dažnai jaučiasi tarsi šios idilės išdavikai. Jei prabyla apie savo patirtį, paprastai išgirsta išgąstingas reakcijas kaip: „Juk jis tavo brolis!“, „Pasikalbėk su juo!“ ar, dar blogiau, „Tai apsigink!“.
Tėvų smurtas prieš vaikus aiškiai sankcionuotas, tačiau kalbant apie smurtą tarp brolių ir seserų ribos dažnai neaiškios – netgi patiems nuskriaustiesiems. Galbūt, kaip tikisi daugelis tėvų, vaikų santykius lydi meilė sumišusi su neapykanta, tačiau jie turėtų atminti, kad kartais neapykanta ima viršų – ir jai reikia nubrėžti ribas.
Nustatyti aiškias ribas
Tačiau kokios jos? Psichologas D. Wolke siūlo keletą šeimos vidaus taisyklių: kivirčai neturi būti kandūs, smurtas griežtai draudžiamas, asmeniniai daiktai negali būti imami neatsiklausus, prieš įeinant į brolio ar sesers kambarį reikia pasibelsti. Normaliais laikomi ginčai, kai egzistuoja aiškiai įvardijamas konfliktas, pavyzdžiui, dėl televizijos programos. Suklusti tėvai turėtų, jei toks nuomonių išsiskyrimas tampa tik priedanga kitą užgauti emociškai ar fiziškai.
Taip pat lemiamos reikšmės turi tėvų pavyzdys. Tėvai turėtų rodyti vaikams pavyzdį, kaip derėtų ginčytis, kad kivirčas nežeistų kito. Jei suaugusysis pats reaguoja užgauliai ar net su smurtu, jokiomis kalbomis savo vaikų jis neįtikins.
Barnių, riksmų ir peštynių, kai abiejų pusių jėgos apylygės, neketina drausti joks ekspertas. Priešingai. Iš tikrųjų grumdamiesi vaikai gali išmėginti pakenčiamas ribas. Tačiau jei vaikai, pavyzdžiui, riejasi tik dėl savo malonumo ar kautynių įkarštyje kad ir per neapsižiūrėjimą per stipriai užsimoja, kova turėtų būti tučtuojau nutraukta. Nes toks žaidimas – nebe juokai.
Faz.net
Vertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą