Nors trumpam įsivaizduokite, kaip jūs jaustumėtės, jei Vyriausybė staiga paskelbtų „keistą loteriją“. Iš dėžės jūs turite išsitraukti bilietą su jame pažymėtu tam tikru numeriu. Ir to bilieto savininkas persikelia gyventi pas jus visam likusiam gyvenimui. Su juo jūs turite dalintis savo gyvenamuoju plotu bei erdve, finansais, maistu ir net savo šeimos nariais: jų meile, šiluma, dėmesiu… Loterijos esmė: jūs neturite galimybės atsisakyti ar kažkaip kitaip tam paprieštarauti, jūs turite besąlygiškai tam paklusti.
Ši keista situacija jums turbūt labiau panaši į košmarišką sapną nei realybę. Tačiau jei prisiminsite savo vaikystę, ji labiau primins tuos laikus, kai šeimoje atsirado netikėtai broliukas ar sesutė, ar patys buvote priklausomi nuo vyresnių brolių, seserų.
Šeima – tai labai svarbi kiekvieno žmogaus asmenybės formavimosi vieta, kur visi šeimos nariai neišvengiamai veikia vienas kitą. Tad santykiai tarp brolių, seserų ne mažiau svarbūs nei tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Kaip vystysis vaiko asmenybė, priklauso ir nuo to, kaip jis išgyveno savo padėtį su broliais, seserimis ankstyvojoje vaikystėje. Taigi tėvai ne viską lemia, ne viskas nuo jų valios priklauso.
Pažvelkim, kas atsitinka, kai gimsta vyriausias, o vėliau – jaunesni vaikai, kaip jie veikia vienas kitą?
Vyriausio vaiko padėtis geriausia, nes kol nėra kitų vaikų, visas tėvų bei aplinkinių dėmesys skiriamas tik jam. Su juo daug žaidžiama, bendraujama, ypač smarkiai aktyvinamas jo protinis vystymasis. Tačiau gimus antram ir vėlesniems vaikams, jis netenka šios svarbios privilegijos, t. y. tik jam vienam skirto dėmesio. Jis „lyg nuverčiamas nuo sosto“ ir ta tėvų meile, dėmesiu privalo jau dalintis, tad nuoširdžiai nemėgsta savo jaunėlio. Vaikui nepaprastai sunku susitaikyti su tuo, kad kitam, o ne jam dabar skiriama daugiau dėmesio. Jis bando kovoti dėl to dėmesio kuo įvairiausiais būdais. Tad jo elgesys jaunesnių vaikų atžvilgiu dažnai gali būti agresyvus bei egoistiškas, o pasijutęs tam tikru momentu nesaugiai gali tapti nervingas, dirglus, priešiškas aplinkai.
Kadangi vyriausieji vaikai ypač jautrūs tėvų dėmesio stokai, jie anksti prisiima atsakomybę globoti jaunėlį, kad tik pateisintų tėvų lūkesčius, sulauktų didesnio palankumo. O skatinamas dažnai pagelbėti prižiūrint jaunesniuosius brolius ar seseris, anksti išsiugdo tokias charakterio ypatybes kaip didesnę atsakomybę už kitus, savarankiškumą, poreikį globoti kitus bei norą lyderiauti. Tad jų prisiimta atsakomybė už kitą, jaunesnį, nėra tokia jau lengva, ir laikui bėgant tampa reiklūs, jautrūs, darbštūs, lengvai įsižeidžiantys dėl kritikos, ambicingi, dominuojantys, orientuoti į pasiekimus.
Jaunėlis, atėjęs į šį pasaulį, iškart čia randa savo „konkurentą“. Per visą kūdikystę ir vaikystę prieš save nuolat regi pirmaujantį, galintį padaryti daugelį dalykų geriau už jį – brolį ar seserį. Tai verčia antrą vaiką jaustis prasčiau, nes visad mato pirmo vaiko pranašumą. Ypač padėtis paaštrėja, kai tėvai nieko nenutuokdami pradeda lyginti vaikus tarpusavyje jiems girdint. Tuomet tarp pirmo ir antro vaiko užsimezga konkuruojantys ar rungtyniaujantys santykiai. Tokiu atveju antras vaikas gali pradėti įnirtingai ieškoti kokios nors srities, kurioje galėtų vyresnįjį pralenkti. Viskas gerai ir normalu, kol per daug neįsijaučia į tą kovą.
Iš vienos pusės jaunėlis lyg ir siekia savarankiškumo, bet iš kitos pusės – giliai viduje slypi stiprus nesąmoningas troškimas, kad kas nors jam vadovautų bei globotų, ypač vyresnėlis. Ir esant geriems santykiams paklūsta vyresniajam, ypač jei jis savo laiku nusipelno jaunėlio autoriteto. Jaunėliai niekada nepatyrę, ką reiškia tik jiems vieniems skirtas dėmesys, tad retai būna tikri pavyduoliai. Tačiau, kaip ir pirmagimiai, yra ambicingi, veiklūs, norintys lyderiauti, bet yra diplomatiškesni, mokantys bendrauti, visad ieškantys galimybių savo sugebėjimams realizuoti. Tad svarbesnius atradimus jie padaro bei pripažinimo susilaukia dažniausiai vėlesniame gyvenimo etape.
Taigi, kaip matome, brolių ir seserų įtaka vienų kitiems didelė. Ypač laikotarpiu nuo 2 m. iki 10 m. Vyresni broliai ir seserys nesąmoningai nustato tam tikras tarpusavio elgesio normas, taisykles, būna pavyzdys pamėgdžiojimui, nevengia įvairių patarimų. Jaunėliai, norėdami palaikyti geresnius tarpusavio ryšius su vyresniais vaikais, jiems paklūsta, paiso jų interesų bei norų, dažnai kreipiasi pagalbos įvairių stresų metu, dalinasi paslaptimis, kai nedrįsta kreiptis į tėvus. Ir tai nėra visada tik blogai. Jaunesni vaikai įgytus socialinius bendravimo įgūdžius su vyresniais broliais, seserimis, lengvai perkelia į bendravimą su bendraamžiais bei kitais žmonėmis. Jiems lengviau sekasi bendrauti už šeimos ribų, draugiškiau nusiteikę kitų atžvilgiu, lengviau prisitaiko prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, nebūna tokie reiklūs aplinkiniams.
Pastebėta, jog vyresni broliai daug dažniau naudoja fizinę jėgą prieš jaunesnius, taip norėdami parodyti savo pranašumą, statusą šeimos hierarchijoje.
Vyresnės seserys labiau linkusios į paaiškinimus, nurodymus, taip apribodamos jaunesnių vaikų galimybę pasireikšti. Ypač tai pasireiškia mokykliniame amžiuje, kai atsiranda stiprus noras valdyti mažesnius, bet sykiu ir padėti jiems. Jaunesnio vaiko priežiūra vyresnėliui padeda mokytis socialinio elgesio bei atsakingumo jausmo formavimuisi. Tyrimai parodė, kad vyresnės seserys labiau sugeba pamokyti mažesnius negu vyresni broliai. Mergaitės, turinčios vyresnius brolius, yra labiau savimi patenkintos bei agresyvesnės, pasižymi dažniau vyriškais charakterio bruožais. Jų intelektinės galimybės yra gana geros.
Jeigu šeimoje nėra tėvo, vyresnis brolis gali padėti mažesniems broliams geriau susidaryti vaizdą apie tos lyties atitinkamą socialinį elgesį. Jie padeda mažesniesiems broliams tapti vyriškesniais, mažiau priklausomais bei skatina geriau mokytis, skirtingai negu tie, kurie augo be tėvo, su vyresniąja seserimi. Aišku, būna ir išimčių, čia tik apžvelgiamos galimos tendencijos.
Pastebėta, kad motinos elgesys su kiekvienu iš vaikų atsiliepia vaikų tarpusavio santykiams. Jei mama skatina vaikų draugiškumą, kviečia aptarti iškilusias problemas ar nesklandumus kartu, tai padeda suvienyti vaikus, nėra galimybės susiskaldymui.
O štai jei yra palaikoma viena kuri pusė nuolat ar vaikai lyginami vienas su kitu jiems girdint, formuojasi konkuruojantys santykiai tarp vaikų bei didėja susiskaldymas, priešiškumas. Taip pat pastebėta, jei kuri laiką tėvai buvo užimti, tai maži vaikai išmoksta pagalbos kreiptis į vyresniąją seserį.
Ne paslaptis, kad dauguma brolių ir seserų tarpusavyje konfliktuoja. Jie kovoja už erdvę, daiktus, tėvų dėmesį ir meilę. Jie gali būti absoliučiai skirtingi kaip asmenybės savo temperamentu bei charakteriu, bet, nežiūrint į tai, jie neišvengiamai turi gyventi kartu ir stengtis palaikyti kuo artimesnius santykius, nes to pageidauja tėvai. Todėl nieko nuostabaus, kad kylantys tarpusavio konfliktai – dažnas reiškinys šeimose, kur auga keli vaikai.
Brolių ir seserų nepasirinksi. Jei pasiseka, tarp brolių ir seserų užsimezga geri tarpusavio santykiai, jie tampa vieni kitiems draugais. Bet, kad ir kaip gerai sutartų, jų tarpusavio santykiuose visad išlieka tarpusavio rungtyniavimas, pavydas ir noras dominuoti, lyderiauti.
Jei tarpusavio santykiai ne tokie draugiški, šios bendravimo savybės dar labiau užaštrėja, ir broliai bei seserys gali jausti vieni kitiems daug pykčio, neapykantos bei nepasitenkinimo. Jei tėvai tai bando neigti, vaikai savo neigiamas emocijas bando nuslopinti, išstumti į pasąmonę. Bet jos niekur nedingsta. Jos tik, laikui bėgant, dar labiau „apauga“ įvairiais nepasitenkinimais, nuoskaudomis, atsiranda kaltė dėl viduje išgyvenamų neigiamų jausmų savo artimajam.
Tad tėveliams svarbu:
1. Pripažinti, kad dažnai jų vaikai gali jausti vienas kitam pačius nepalankiausius jausmus (pavydą, pyktį, nepasitenkinimą, ir pan.). Tai natūralu. Svarbu tai pripažinti, nepanikuoti ir pagalvoti, kaip negatyvius jausmus nukreipti pozityvesne kryptimi.
• pvz.: jei dažnai jūsų vaikas nepasitenkinimą išreiškia kumščiais, pabandykite „kumščius pakeisti į žodžius“, t. y. mokykite savo nepasitenkinimą kitam išsakyti žodžiais.
• Jei vaikai dažnai šaukia vienas ant kito apsivardžiuodami konflikto metu, galite pasiūlyti užsivesti „skundų lapą“, kuriame užrašo visus tuos žodžius, kuriuos norėtų pasakyti garsiai. Paskui lapus galima suplėšyti (kad neįžeistų kito), ir tik reziumuojant pasakyti, kodėl vienas ant kito supyko, bet jau be apsivardžiavimų.
• Jei supyko, tegu geriau muša pagalvę ar bokso kriaušę nei savo brolį, seserį.
• Neigiamus jausmus galima pasiūlyti išlieti popieriuje ar užsiimant aktyvia fizine veikla, kol atvės (pvz., išsiurbliuoti kambarį ar pan.)
Dažnai „ventiliavus“, iškrovus prieinamais būdais susikaupusias negatyvias emocijas, vaikai atvėsta ir atsiranda erdvė pozityvesniems jausmams, tuomet ir pokalbis tikslingesnis, kurio metu galima aptarti iškilusias problemas bei nesusipratimus.
2. Pripažinti, kad kiekvienas vaikas savaip individualus, ir tuo unikalus.
3. Mokyti gerbti vienas kito individualią erdvę bei asmeninius vienas kito daiktus, tad jokiu būdu neimti jų prieš tai neatsiklausus ar negavus leidimo.
4. Vaikams svarbu jausti, kad tėvai juos myli ir vertina kaip individualybes, atskirai. Jiems svarbu žinoti ir jausti, kad tėvai sąžiningai elgiasi kiekvieno vaiko atžvilgiu. Sąžiningai – tai nebūtinai reiškia „vienodai“. Vaikų poreikiai skirtingais periodais dažnai skiriasi. Pvz., dukrai reikia naujos suknelės vakarėliui. Bet tai nereiškia, kad tam, jog būtų lygybė, reikia ką nors nupirkti ir kitam vaikui. Paaiškinti, kad kai jam ko nors reikės – bus nupirkta.
5. Tėvams reikėtų vengti nuolatinės „teisėjo“ pozicijos sukonfliktavus tarpusavyje vaikams. Nes vaikai dažnai kivirčijasi, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį ir laimėtų sau palankumą. Jei jūs nuolat įsivelsite į ginčus, pateksite į santykių trikampį. Užuot kažką teisę, pabandykite supažindinti vaikus su konfliktų sprendimo būdais: pirmas žingsnis – tegul mokosi kiekvienas aiškiai išsakyti savo nusiskundimus, o kitas tuo tarpu klausosi. Abi pusės, išsakiusios ir išklausiusios viena kitos nusiskundimų, apibendrina, ką konkrečiai išgirdo klausydamos kito. Apibendrinimas svarbus, kad suvoktų, ar teisingai vienas kito klausydamiesi suprato. Antras žingsnis – įvardinti konflikto esmę, t. y. dėl ko susipyko ir įvyko konfliktas. Trečias žingsnis – broliai ir seserys kartu susėda ir galvoja galimus konflikto sprendimo variantus (be tėvų, jei leidžia vaikų amžius. Esant mažesniems vaikams tėvai gali tarpininkauti). Jei sprendimas nerandamas, problema iškeliama bendrame šeimos susirinkime, kuriame jau aktyviai dalyvauja visi, ir yra priimami konkrečiai tik kompromisiniai sprendimai.
Tai tik galimos auklėjimo tendencijos, kurios jokiu būdu nepretenduoja į absoliučias tiesas. Nes kiekviena šeima ieško ir atranda savus efektyvius buvimo kartu būdus.
Nors vaikų tarpusavio santykiuose dažnai glūdi destruktyvios emocijos, visgi jie gali išmokti spręsti įvairias gyvenimiškas problemas, susijusias su pavydu, peštynėmis, praradimo jausmais ir tapti stipresni juos įveikę.
Vilma MAŽEIKIENĖ, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė psichoterapeutė
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/gyvenimas/broliu-ir-seseru-itaka-vienu-kitiems
Palikti komentarą