Vaikai gimsta nevienodi – vieni ramūs, paklusnūs, „lengvi“, kiti priešgynos, aktyvūs, „ieškantys“ ir tyrinėjantys, kas, augant vaikui be pedagoginio įsikišimo tik dar labiau išryškėja. „Lengvuosius“ vaikus galima auginti ir ugdyti be didesnių problemų ir be bausmių – užtenka nustatyti leistino elgesio ribas, kurios gali būti paslankios ir pakankamai plačios. Mat tokiems vaikams dažniausiai nė nekyla mintis elgtis kaip nors neleistinai, jeigu jie auga tinkamoje aplinkoje ir elgesį formuojasi iš tinkamų šeimos ar aplinkinių pavyzdžių.
Su aktyvaisiais daugiau problemų. Tėvai turėtų „apsitarti“, kokios leistinos vaiko elgesio ribos ir jų aiškiai kasdien (ne protarpiais, ne priklausomai nuo nuotaikos) laikytis. Gali prireikti ir bausmių (apribojimų, malonumų atėmimų), kad vaikai susivoktų, jog netinkamas jų elgesys susilauks nemalonių pasekmių. Fizinės bausmės, t.y. bausmės, sukeliančios skausmą ar žeminančios vaiką, netoleruotinos, nors, mano nuomone, ypač sukeliančios skausmą (fizinį), kartais, ypatingais atvejais gali padėti mums ir vaikui (gal daugiau mums, suaugusiems). Neatmeskime ir to, kad suaugusieji šeimų nariai taip pat žmonės. Jie irgi pavargsta, netenka kantrybės, nebūtinai yra visažiniai ar Dievai; jie taip pat gali klysti, ieškodami tinkamų vaiko auklėjimo būdų. Iš klaidų irgi mokamasi! (Tik nereikia per dažnų klaidų). Bausdami fiziškai tėvai turėtų susivokti, kad elgiasi ne visai tinkamai, kad patys peržengia tinkamo elgesio ribas ir siūlyčiau po tokio „peržengimo“, nurimus pykčio ir nesusivaldymo priepuoliams, ramiai pasikalbėti su nubaustu vaiku, pasiaiškinti, kodėl taip atsitiko, pripažinti, kad jums taip elgtis nemalonu, negera, bet jūs negalite toleruoti prasto vaiko elgesio, kad jis neišbujotų, neišugdytų kandidato į paauglių ar suaugusiųjų perauklėjimo įstaigas. Manau, kad su 4-7 metų vaiku apie tai jau galima kalbėtis ir rasti būdų, kaip tinkamai ugdytis kartu.
Tėvai su paaugusiais vaikais nesusitvarko todėl, kad augino juos be jokių apribojimų, be leistinų elgesio ribų, be nuostatų, be vertybių sistemos kūrimo. Vaikams nieko kito neliko, tik bujoti, bandyti, lietis kaip balai, purvui po liūties (užtverk tą purvą ir niekur jis nedings – išdžius, sunyks).
O berniukus auginti dažniausiai sunkiau, nei mergaites – jų pati prigimtis jau šaukia į kovą, į ieškojimus ir atradimus. Tik nieko neveikiant nieko blogo ir neatsitinka. Gero taip pat.
Dar apie ribas. Jos būtinos. Kiekvienam. Ir ne tik vaikui. Taip saugiau, paprasčiau gyventi, kai žinai savo elgesio pasekmes. Vaikui jos nustatinėjamos ir savo gyvenimo pavyzdžiu, ir atitinkamu elgesiu, ir žodžiais. Tos ribos, augant vaikui, pamažu keičiasi, nes jos paslankios, lanksčios, priklausančios nuo situacijos, bet jos visada yra. Turėtų būti. Kol taps ne gyvenimu tarp ribų, o įpročiu, norma, nes žmogus negyvena vienas negyvenamoje saloje. Žmogus santykiauja su kitais žmonėmis, aplinka, gamta, todėl turi ir prisitaikyti, ir susitaikyti, ir apeiti, ir nutylėti, ir griežčiau pasakyti, ir pareikalauti – susikurti sau vietą po saule, neužstojant saulės ir kitiems, nenustumiant kitų į „pavėsį“, jeigu jie patys šito nenori.
Bausmės, jeigu jos tinkamai ir ne per dažnai naudojamos, vaikams suprantamos, kaip jų prasto elgesio pasekmė, gali padėti tinkamai formuoti vaikų elgesį. Sako, kad tai blogai, nes vaikuose ugdo baimę. Bet baimė elgtis blogai nėra savaime blogas dalykas – tai kaip tik gali padėti įpratinti tinkamai elgtis (tik būtina apie tai pasikalbėti su vaiku „ramybės periodu“). Tik, manau, bausmės, fizinės bausmės neturėtų peraugti į smurtą (smurtu aš laikau daugkartinį, nuolatinį fizinio skausmo sukėlimą tam pačiam asmeniui). Smurtavimo niekada netoleruoju. Man tokiu atveju gaila ir smurtautojo, jaučiančio iš to malonumą, ir smurtą patiriančio, negebančio apsiginti. Jau dabar (gal nuo 3 metų) vaikus mokau prašyti suaugusiojo pagalbos, jei jį kas nors fiziškai ar psichologiškai skriaudžia, erzina, tyčiojasi. Tik prašau – neduok atgal, neatsakyk tuo pačiu, nes sukelsi riaušes ir gali pats nukentėti. Kol negali pats susitvarkyti tokiose nemaloniose situacijose, kreipkis į suaugusįjį (mamą, tėtį, auklėtoją, policininką ar kitą pažįstamą suaugusįjį), kad tau padėtų ar nukreiptų, kas galėtų padėti. Neatsakyk tuo pačiu blogiu! Būk aukščiau jo (Šiuo klausimu labai dažnai nesutariu su kai kuriais tėvais, siūlančiais duoti atgal).
Riba tarp smurto ir bausmės man aiški – tai fizinės bausmės kartojimasis sukeliant skausmą. Smurtautojus, patyčininkus, erzintojus smerkiu labiausiai – jų elgseną, gyvenimą, veiklą. Esu linkusi labiausiai apriboti, „susiaurinti“, atskirti – griežtai bausti ryškesniais apribojimais. Skiriant bausmę ar apribojimą dažniausiai pasitaiko neadekvačių dalykų. Tai dažniausiai atsitinka nenuosekliems, „karštakošiams“ tėvams ar pedagogams, kurie paprastai galvoja ne apie vaiką ir jo būseną baudžiant, o apie save – „nuleidžia sau garą“. O po to dažniausiai gailisi ir dar kartais atsiprašinėja vaikų, skiria dovanas, kad vaikas nepyktų. Ir vėl kraštutinumai, nevedantys gero link. Atsiprašyti reikėtų, jei perlenkei lazdą, bet ir paaiškinti vaikui, kodėl taip pasielgei – vaiko elgesys išprovokavo neadekvačią bausmę. Dar aš paprašyčiau ir prašau man padėti taip netinkamai nesielgti su vaiku, nes pati kartais nesusivaldau ir „pakeliu“ balsą. Vaikai puikiai tai supranta. Šiame reikale labai padeda „Zipio programa“, jeigu tinkamai su ja dirbi (ne dėl pliuso, o dėl pagalbos vaikui, šeimai).
Mano darbo praktika rodo, kad fizinės bausmės beveik „iškrito“ iš vaikų gyvenimo (apribojimai išliko). Ir tai gerai. Bet pasidomėti bausmių teorija ir praktika visiems vertėtų – niekas nežino, kada ir kam gali prireikti. Niekas mes nesame idealai, vaikai taip pat. Bet einame link to, nors žinome, kad neprieisime. Ir geriau jau eiti žinant, kad bus ir kliūčių, ir nesusipratimų, ir netikėtumų, gal net patyčių ar smurto (neduok to Dieve!). Geriau jau žinoti ir būti pasiruošus viskam. Beveik viskam.
Vaikų elgesys formuojamas nuolat, kasdien, be išeiginių ir mamadienių, be švenčių ir poilsio dienų. Tai kasdieninis įpratinimas, kol tampa norma. Mūsų gyvenimo pavyzdys (ne žodžiai, moralai, „paskaitos“ ir pokalbiai) – vienintelė tinkamiausia terpė suformuoti tinkamą vaiko elgesį, gyvenimo būdą arba bent kryptį į tai.
Ką čia kam bepritarsi – visi dabar skaito (tik ar pasvarsto perskaitę?), klauso, žiūri, aptarinėja, tariasi su psichologais. Informacijos apstu. Kaip joje nepasiklysti?! Pirmiausia mylėkime save ir savo vaiką. Iš meilės kils atsakymai beveik į visus kylančius klausimus – meilė – didžiausia jėga ir galybė bet kurioje jos raiškos formoje ir bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Pasikliaukime ja. Be meilės ir laimės – tik į niekur.
Ir agresija vaiko elgesyje tik dėl meilės stokos, dėl jos nebuvimo šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Pozityvus elgesys su gamta, žmonėmis, aplinka formuoja ir meilės, artumo, globos jausmą, kuo ir remiasi žmogaus gyvenimas. Ką mažam suformuosi, tuo suaugęs gyvens ir perduos naujai kartai. Šiandien, ugdydami savo vaikus, mes kuriame ir artimą ir tolimą ateitį, todėl turėtume būti atsakingi, nuoseklūs savo poelgiuose, santykiuose, „formavimuose“. Visiškai sutinku, kad šiuolaikinė pedagogika kaip mineralinės trąšos darže ir ką geriausio galėtume padaryti sau ir savo vaikui – nieko nedaryti – tik mylėti ir būti laimingiems. Meilėje ir laimėje – visi atsakymai į visus klausimus. Ir patarimai.
Ir dar – mane domintų statistika apie suaugusiųjų ir paauglių bausmes: kiek nepilnamečių nusikaltėlių ir sunkiai auklėjamų paauglių ir nubaustųjų laisvės atėmimu ir apribojimu suaugusiųjų turėjo ankstyvąją vaikystę be bausmių ir apribojimų t.y. visiškai laisvą gyvenimą ir kiek jų buvo ugdomi nustatant elgesio ribas ir skiriant bausmes? Ar iš to galima būtų daryti kokias nors išvadas? Prielaidas?
Gal tai padėtų dabartinei visuomenei ugdant mažuosius? Gal tai vertėtų pasvarstyti? (Gal tai daroma, tik aš to nežinau).
Pasakymas „Buvo toks geras vaikas, o še kad nori – nusikalto“ – savaime dar nieko nesako. Kas slypi po tuo „geras“? Gal tai tik „patogus“? O gal „prifarširuotas“ baimių, bausmių ir pirma pasitaikiusia proga jų išsivadavęs atsiima už visą „farširavimo“ laikotarpį ir keršija gyvenimui, žmogui, aplinkai ir sau? Gal dar kas nors? Kviečiu pokalbiui.
Ir dar: vaiko ugdymas (siauresne prasme – auklėjimai) tai kasdieninis kūrybinis procesas. Ir receptų čia negali būti – kas tinka vienam – netinka kitam. Perauklėjime taip pat. Tad sėkmės kūryboje. Visiems!
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą