Tėvai suteikia mums gyvybę ir tai – didžiulė dovana. Mūsų uždavinys – priimti šią dovaną. Visa širdimi. Pripažinti, kad niekada negalėsime šios skolos grąžinti. Vienintelis dalykas, ką galime atiduoti šiuo atveju – dėkingumą ir pagarbą.
- Jeigu esame nepatenkinti savo tėvais ir galvojame, kad mama galėjo būti švelnesnė, vadinasi, mes neimame iš jos šitos energijos.
- Jeigu pavydime tiems, kurių tėvai turtingesni ir geresni – mes neimame Gyvenimo energijos.
- Jei negerbiame savo tėvų – mes neimame Gyvenimo energijos.
- Jei visą laiką stengiamės jiems kažką grąžinti, kad nustotume jaustis skolingais – mes neimame Gyvenimo energijos.
- Jei visą laiką kažką tėvams įrodinėjame, mes vėlgi neimame Gyvenimo energijos.
Ir taip toliau.
Priimti gyvenimą galima tik tokį, koks jis yra
Mane pagimdė mano tėvai, dėl to tai yra mano likimas. Mes labai dažnai imame laikyti tėvus savo bėdų priežastimi. Mes jau įpratome, kad visa šiuolaikinė psichologija kalba vien tik apie tai. Žmonės gali metų metus vaikščioti pas psichologus ir skųstis savo tėvais.
Žinote, mano gyvenimą sudėtinga būtų pavadinti idealiu. Tėvai išsiskyrė dar nespėję susituokti, aš tuo metu dar nebuvau gimusi. Kai sukako du metai, tėtis užsimušė automobilio katastrofoje. Sulaukusi trejų – netekau senelės, mamos mamos. Likome dviese. Mama labai daug dirbo, kad galėtų pastatyti mane ant kojų. Ji taip ir neištekėjo.
Turiu brolį, apie kurio egzistavimą sužinojau, sulaukusi 15 metų. Dar daugiau – mes buvome draugai dar iki to laiko, kai apie tai sužinojome. Jis jaunesnis už mane 7 mėnesiais. Ir aš jį labai myliu. Nežiūrint į tai, kad mama prieštaravo, jog mes bendrautume. Nežiūrint į tai, kad ir jo mamai tai nekelia džiaugsmo.
Vaikystę praleidau nuolatiniame deficite ir iki šiol negaliu „atsivalgyti“ vaisių ir daržovių (šeimoje daug juokelių šia tema).
Mūsų santykiai su mama ne patys paprasčiausi, teko daug ko prisikentėti nuo jos, kaip ir jai nuo manęs. Kaip kažkas nekvailai išsireiškė – žmogus toli nuo tėvų išvažiuoja tada, kai neįmanoma būti greta jų. Reikia didinti distanciją, kad širdyje galėtum išsaugoti pagarbą. Turint galvoje, kad mama gyvena už 6000 kilometrų, čia kaip tik mano atvejis.
Ir aš galiu gyventi visa tai be paliovos gromuluodama. Galiu kaltinti tėvus, kad man sudėtinga kurti šeimą, kad nežinau, kaip auklėti vaikus. Ar kaltinti Dievą, kad jis galėjo man duoti geresnius tėvus. Pavyzdžiui, tokius, kaip mano uošvis ir anyta, kurie visą gyvenimą kartu, išauklėjo du vaikus… Ir taip iki begalybės.
O kas nuo to pasikeis mano gyvenime?
Man labai patiko kažkada perskaityta metafora apie meilės energiją. Įsivaizduokite, kad yra didžiulis vandentiekis, tiksliau, „meiliotiekis“, jei galima taip išsireikšti, per kurį į mus teka meilė. Ir kiekvienas iš mūsų turi savo čiaupą. Iš jo gauname konkretų kiekį meilės.
Mes negalime pakeisti spaudimo šiame „meiliotiekyje“, meilė jame teka būtent tuo greičiu ir tokiais kiekiais, kokie mums skirti. Tai sprendžiame ne mes, ir mūsų uždavinys – išmokti džiaugtis tuo, ką jau turime.
Jeigu esame nepatenkinti gaunamos meilės kiekiu, mes užsukame čiaupą. Ir apskritai nustojame gauti meilę – prasideda depresijos, mintys apie savižudybę, arba atvirkščiai – sužvėrėjame ir puldinėjame visus aplinkui.
Tačiau kai tik pradedame priimti sau skirtą kiekį, mes pamažu atsukame čiaupą. Kai priimame pilnai ir besąlygiškai, galime gauti maksimalų mums skirtą meilės kiekį.
Aš nieko negali pakeisti savo praeityje. Mano likimas yra toks, koks yra. Ir aš negaliu pakeisti savo mamos – kaip įprato ji man skambinti kiekvieną dieną, taip greičiausiai ir bus visada.
Tačiau aš galiu pakeisti savo požiūrį į visa tai. Galiu išmokti kantrybės ir susitaikymo su tuo, ką turiu, tos pačios kantrybės dėka. Galiu susitaikyti su tuo, kad ji mano mama, kad kitos nėra ir nebus. Ir jeigu man duota būtent ji – reiškia, ji man pati geriausia.
Ir nesvarbu, ką ji pati apie tai galvoja – laiko ji mane pačia geriausia dukra, ar ne. Patenkinta manimi, ar smerkia. Tai jos teritorija. Kurią aš paprasčiausiai priimu – su meile ir dėkingumu.
Kas gi kaltas dėl mano problemų?
Dabar prieinama iki to, kad visi dėl visko kaltina tėvus.
Tačiau mes jau užaugome, gyvename savus gyvenimus. Mes paėmėme iš jų tai, ką jie davė ir nuėjome toliau. Tačiau nežinia kodėl mes vis iš naujo ir iš naujo grįžtame pas juos su ištiesta ranka arba ketindami apmėtyti juos akmenimis.
Ar gali būti tėvai kalti, kad suaugęs vyras neranda darbo? O gal jis, vis dėlto, pats atsakingas už tai, kad neima to darbo, kurį siūlo, o laukia kažko unikalaus?
Ar gali anyta tapti skyrybų kaltininke? O gal tai žmonos atsakomybė už tai, kad neranda su ja kontakto, o taip pat ir vyro – už tai, kad taip ir neatsiskyrė nuo mamos?
Taip, auklėjimas be galo svarbus. Jis suteikia pasaulėžiūros pagrindus. O taip pat elgesio scenarijus. Jiems priešintis be galo sunku. Tačiau įmanoma.
Tėvai padovanojo mums pačią didžiausią dovaną gyvenime – gyvybę. Labai svarbu priimti šią vertingą dovaną. Ir net jeigu gyvybė – tai viskas, ką jie mums davė, ši dovana vis tiek pati geriausia.
Tėtis matė mane tik du kartus per savo gyvenimą. Aš išvis nepamenu, kaip jis atrodė. Bet būtent jis padovanojo man gyvybę. Būtent jį pamilo mano mama ir būtent jis tapo mano tėčiu. Man buvo sudėtinga tai priimti. Man visada jo trūko. Man taip norėjosi, kad jis būtų šalia, kad mylėtų. Juk visi aplinkui turėjo tėčius. Ir tegu jie ne idealūs, bet jie buvo.
Kuo daugiau pergyvenau dėl to, kad jo nėra, tuo mažiau meilės tekėjo iš mano čiaupo. Ir kaip neįtikėtinai sudėtinga buvo suprasti ir priimti faktą, kad jis geriausias tėtis. Kad jis padarė svarbiausia – suteikė man gyvybę. Nors iš pažiūros lyg ir nieko nepadarė.
Aš myliu savo tėtį. Praėjo tiek metų, kol sugebėjau tai pripažinti ir pajausti. Ir dar daugiau laiko praėjo, kol leidau sau mylėti abu tėvus vienodai. Nežiūrint į tai, kad mama visą laiką buvo su manimi ir davė man daugiau (materialia prasme).
Mes niekada negalėsime grąžinti tėvams šios skolos. Bent jau dėl tos priežasties, kad mūsų gyvybė ir gyvenimas jiems nepriklauso ir nepriklausė. Tėvai – Dievo, Visatos, Likimo, vadinkite kaip norite, valios vykdytojai. Ir viskas, ką galime padaryti balanso dėlei – duoti gyvybę saviems vaikams. Nutiesti „meiliotiekį“ į naujus namus. Tapti tokiais pat aukštesnės valios vykdytojais.
Tėvai kartais prašo jiems kažką grąžinti. Girdėjau apie atvejus, kai būdavo netgi pateikiamos savotiškos „sąskaitos už paslaugas“. Ir daug vaikų visą gyvenimą su tuo kovoja – arba įrodinėja, kad nieko neskolingi, arba bando grąžinti. Ir taip prabėga gyvenimas. Energija, kuri turėjo atitekti saviems vaikams, negali jų pasiekti. Visa ji tenka karui už nepriklausomybę.
Jeigu žaidžiame šį žaidimą, kenčia mūsų vaikai. Arba jų mes išvis neturime, kadangi energijos nebelieka netgi užmegzti naujai gyvybei. Arba vaikai serga, prastai mokosi, neklauso ir t.t.
Mūsų tėvų elgesys – tai jų atsakomybės erdvė. Svarbu tik suprasti, ko mes niekada negalėsime padaryti: grąžinti skolos, užpildyti jų gyvenimo tuštumą, išgelbėti juos, išgydyti ir t.t. Kad ir kaip mums to norėtųsi.
Kalbant apie savus vaikus, sužinoję apie šį dėsnį mes jau galime gerokai palengvinti jų būsimą suaugusį gyvenimą. Mūsų kaip tėvų uždavinys, tarp viso kito dar ir išsaugoti savo orumą iki pat gyvenimo pabaigos. Kad išėję į pensiją nepavirstume kaprizingais vaikais, reikalaujančiais dėmesio ir pagalbos. Kad leistume vaikams užaugti ir išeiti į Pasaulį. Kad išmoktume gyventi savo gyvenimą. Ir iki paskutinio momento išliktume tėvais.
Kaip priimti tėvus
Norint priimti, iš pradžių reikia suprasti. Suprasti, kad toks yra gyvenimas. Ir kad jie jums davė maksimumą iš to, ką galėjo. Paklauskite bet kurio iš tėvų – ar gali jis duoti daugiau? Daugelis to norėtų, tačiau neįmanoma duoti daugiau, negu pats turi.
Ir šitai be galo svarbu suprasti – net jeigu jums davė visiškai mažai, jie neturi ir nebeturės daugiau. Jie atidavė mums maksimumą.
Kaip pradedame žvelgti į problemą tokiu aspektu, pradedame suprasti, kad patys tėvai nepatyrė laimingos vaikystės. Jų irgi niekas nemokė mylėti ir kurti šeimų. Kažką tėvai atidavė į lopšelius ir darželius, kažkas augo be tėvo ir t.t.
Pavyzdžiui, mano mama, sulaukusi dešimties, prarado nepaprastai mylimą tėvą, augo internate, pati auklėjo jaunesnę seserį. Esu tikra, kad ir mano tėtis, jei būtų gyvas, galėtų papasakoti, kodėl jam buvo taip sunku gyventi. Ir dėl to jie abu galėjo man duoti tik tai, ką davė. Tai jų maksimumas. Net jeigu man to nepakanka.
Būtent supratimas suteikia jėgų priimti. Tada jau galima liautis stovėti su amžinai ištiesta ranka palei tėvų namus. Galima eiti toliau.
Juk viskas, ko mums reikia – tai meilė. O tėvai – ne vieninteliai meilės šaltiniai. Dar daugiau – joks žmogus negali tapti tokiu šaltiniu. Mes esame tiesiog energijų laidininkai. Galime būti geri laidininkai, galime būti „puslaidininkiais“, galime apskritai blokuoti energiją.
Galbūt daugumai mūsų būtent čia ir slypi viena iš svarbių pamokų – gimti pas tėvus, kurie neskleidžia meilės, ir vis tiek išmokti mylėti. Ir perduoti šią meilės energiją toliau.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą