Ar meilė gyvūnams užprogramuota mūsų DNR?

Neretai augintinis pasitinka šeimininką grįžtantį iš darbo. Vieni laiko juos kaip namų sargus, kitiems tai šiokia tokia egzotika. Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuos gyvūnas pasitinka ne namuose, o atėjus į darbą ir neapleidžia iki pat darbo dienos pabaigos, o gal net ilgiau. Vieni gyvūnus myli, o kiti jų baidosi. Kodėl? Ar tai priklauso nuo auklėjimo, ar slypi genuose? Ir su kuo lengviau susikalbėti – su žmogumi ar gyvūnu?

Daugumai jaunų žmonių profesijos pasirinkimas kelia abejones, nuolatinius klausimus. Tik nedaugelis jų nuo vaikystės tiksliai žino, kuo nori būti įžengę į suaugusiųjų pasaulį, ir nuo mažens žengia mažus žingsnius savo svajonės link.

Meilė – nuo jaunystės

Viena tokių laimingųjų – Simona Šakinytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja. Ji, meilę gyvūnams pajutusi dar vaikystėje, dabar negali įsivaizduoti savo gyvenimo be savų ir prieglaudoje gyvenančių šunų ir kačių.

„Kai buvau visai jauna, gal 6 metų, parveždavau į Klaipėdą iš kaimo benamius šuniukus ir ieškodavau jiems namų. Savanoriauti prieglaudoje pradėjau visai netyčia. Prisimenu, kad daugelis sakė, jog jiems šunų gaila, o aš stovėjau ir man visai nebuvo gaila, aš tik galvojau, ką galėčiau padaryti, kad jiems būtų geriau“, – savo vaikystės prisiminimais dalijasi S. Šakinytė.

Ryšį su gyvūnais dar viena klaipėdietė – Rūta Žilienė taip pat atrado vaikystėje. Tiesa, jos pasirinkimas gali pasirodyti neįprastas, tai – darbas su jūros žinduoliais. Trenerės pažintis su delfinais prasidėjo, kai, būdama 12 metų, ji prisijungė prie Jūrų muziejaus bičiulių klubo, kur savaitgaliais vykdavo užsiėmimai vaikams. Iš pradžių tekdavo dirbti pagalbinius darbus: ruošti žuvis, maitinti ruoniukus, padėti darbuotojams. Vėliau, sukakus 16 metų, R. Žilienei pasiūlė tapti savanore ne Jūrų muziejuje, o delfinariume. „Kai atėjau čia, dar labiau užsinorėjau dirbti su delfinais. Kai esi šalia jų, pamatai, kokie įdomūs ir nepaprasti jie yra“, – pasakoja trenerė.

Net ir prabėgus 16 darbo metų, jūrų žinduolių trenerei R. Žilienei delfinai ir jūrų liūtai vis dar atrodo ypatingi. „Jie pavergia. Kai ateini ryte, atrodo, kad jie visada tavęs laukia. Gali ateiti blogos nuotaikos, bet vos pradedi dirbti su gyvūnu, jis tave aptaško, pačiauška, visada tave kalbina, pasitinka ir pralinksmina“, – pasakoja R. Žilienė.

Į Klaipėdą ne taip seniai atsikėlęs Julius Morkūnas, Lietuvos ornitologų draugijos narys, šiuo metu daugiau dirbantis gamtosaugos srityje, taip pat įsitikinęs, jog potraukis šiai specialybei atsirado dar vaikystėje, ir noras dirbti su gyvūnais palaipsniui tik stiprėjo.

Pašnekovas pasakoja, jog dar būdamas mažas gulėdavo prie skruzdėlynų, stebėdavo, kaip verda mažų padarėlių gyvenimas. O radęs gyvatvorėje paukščio susuktą lizdą, vis ateidavo pažiūrėti, kaip auga išsiritę jaunikliai.

Mokydamasis veterinaro amato, J. Morkūnas daugiau domėjosi egzotiniais gyvūnais ir paukščiais nei, kaip daugeliui įprasta, šunimis ar katėmis. „Kažkada turėjau krūvas vorų paukštėdų, smauglių, vabzdžių. Laikiau juos bendrabutyje, kuriame gyvenome. Veterinarijos studentams leisdavo laikyti gyvūnus kambaryje, bene kiekvienas studentas turėjo po gyvūną„, – pirmuosius studijų metus prisimena pašnekovas.

Darbas ne tik pagal darbo sutartį

Kiekviename darbe nustatomos darbo valandos, bet neretai jos praranda prasmę. Kai darbas tampa gyvenimo būdu, sunku atskirti, kada kasdienė veikla yra darbas, o kada laisvalaikis.

GYVENTOJAI. Juliaus Morkūno (nuotr.) balkone yra gyvenę ir kirai, ir gandrai, vieversiai ir kiti paukščiai. Ilgai ten jie neužsibūna, tik iki tol, kol randama geresnė vieta gyventi. Redakcijos archyvo nuotr.

Biologas J. Morkūnas sako, jog jo darbą gali dirbti tik pašaukimą jam jaučiantys žmonės. Tada nesvarbu, jog tenka dirbti ir tuos darbus, kurie neįrašyti į darbo sutartį. Ornitologui iki šiol neretai tenka grįžti namo su neplanuotais svečiais.

„Savaitės viduryje grįžome iš lauko darbų Nemuno deltoje. Žiūrim, ant kelio vaikščioja gandras, o neturėtų vaikščioti. Sustojome, pasižiūrėjome, kad jis negali skristi. Aš pasigavau tą gandrą ir parsivežiau namo. Jis buvo numuštas automobilio, visas šonas mėlynas. Kadangi dar turiu veterinaro licenciją, susiuvau žaizdas, suleidau vaistų. Kitą dieną kolega važiavo į Mengę ir paleido, o gandras sėkmingai nuskrido. Galvojau, kad neskris, bet pailsėjo per tą dieną, pakilo ir nuskrido“, – prisimena J. Morkūnas. Jo balkone yra gyvenę ir kirai, ir gandrai, vieversiai ir kiti paukščiai. Ilgai ten jie neužsibūna, tik iki tol, kol randama geresnė vieta gyventi.

Jūrų žinduolių trenerė sutinka, jog reikalingas pašaukimas darbui su gyvūnais, bet taip pat pabrėžia, jog išankstinis pasirengimas ne mažiau svarbus, ypač dirbant su jūrų liūtais ir delfinais. Anot R. Žilienės, pirmiausia reikia būti geros fizinės formos, tenka daug plaukioti, darbo sąlygos nėra labai lengvos. Be to, reikia turėti kantrybės, kartais, kaip sako trenerė, atrodo, jog aiškini elementą ir delfinas supranta, bet būna, jog aiškini neteisingai, ir nepavyksta susikalbėti. Galiausiai reikia norėti dirbti tokį darbą, negailėti laiko, nes tenka paaukoti ir savaitgalius, šventines dienas, kartais dirbti naktimis. „Tai – gyvenimo būdas“, – sako R. Žilienė.

Anot pašnekovės, nors pasirodymai atliekami su visais delfinais, jie treniruojami skirtingų trenerių. „Aš šiuo metu dirbu su delfine Bite, kuri yra ganėtinai kaprizinga, ji mėgsta pokštauti. Ją reikia sudominti. Mano charakteris yra šiek tiek panašus į jos, todėl man tai patinka, o galbūt charakteriai supanašėjo dirbant kartu“, – apie savo treniruojamą delfinę pasakoja R. Žilienė ir prideda, jog kiekvienas delfinas ar jūrų liūtas turi savo charakterį, todėl reikia juos gerai pažinti.

S. Šakinytė, prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja, gyvūnų globa užsiima savanoriškai, jos pagrindinis darbas – aktorystė, tačiau, kaip ji teigia, apie prieglaudą galvoja dažiau nei apie teatrą.

Kai į prieglaudą patenka šunelis, kuris yra mažai socializuotas ir bijo aplink esančių žmonių, S. Šakinytė dažniausiai tokį šunį pasiima namo ir bando prisijaukinti. „Viskas vyksta bendravimo būdu. Pradžioje, tarkime, jei šuo visai nesocializuotas, reikia pratinti prie savęs. Pradedi maitinti per atstumą, tu sėdi, jis ėda. Jeigu pradeda nebijoti prie tavęs ėsti, tada duodi maistą iš savo rankos, imi glostyti. Būna, trunka viskas ir apie pusmetį, o kartais labai greitai. Kuo jaunesnis šuniukas, tuo lengviau“, – pasakoja aktorė.

„Esu turėjusi laukinį šuniuką namie, jam kiekvieną dieną vedžiau dienoraštį. Po 10 dienų jau galėjau glostyti, prisegti pavadėlį, vedžioti į lauką. Tai yra pirminė socializacija. Tada imi pratinti važinėti automobiliu, lipti į keltą, peržengti slenkstį, nebijoti svetimų žmonių„, – aiškina aktorė.

Su gyvūnais lengviau nei su žmonėmis?

Kalbinti pašnekovai pasakoja, jog neretai didesniu iššūkiu tampa bandymas susikalbėti ne su gyvūnais, bet žmonėmis. Ornitologas J. Morkūnas aiškina, jog žmonės, suradę sužalotą gyvūną, dažnai žvelgia į esamą situaciją labai sudėtingai, tad, norint susikalbėti su žmonėmis, reikalingi geri bendravimo įgūdžiai.

„Vieni yra kategoriškai prieš užmigdymą. Tenka psichologiškai spausti, kad žmogus suprastų, kodėl gyvūnui geriau būti užmigdytam, negu būti paleistam ir likusį gyvenimą nugyventi garde. Laukinis paukštis nepripranta prie žmogaus taip, kaip naminis“, – dėsto ornitologas ir papildo, jog kiekvieną kartą reikia įsijausti į žmogaus situaciją. Jeigu viską aiškiai pasakai, žmogus supranta.

Nors su gyvūnais dažnai paprasčiau nei su žmonėmis, J. Morkūnas teigia, jog ir čia kiekvienas atvejis individualus. Reikia analizuoti situaciją ir galvoti, ar gydant pavyks gyvūnui suteikti gyvenimo pilnatvę, ar geriau sumažinti jo kančias. Pavyzdžiui, jei amputuoji gandrui sparną, jis niekada nesupras, kad jo neturi, ne taip, kaip žmogus, kuris supranta turintis tam tikrą negalią. Gandras, net ir turėdamas vieną sparną, bando skristi, krenta, save žaloja.

S. Šakinytė, šunų mylėtoja, antrina ornitologui ir pasakoja, jog tenka susidurti su labai įvairiais žmonėmis ir tai ne visada yra lengva. Anot pašnekovės, ne visiems, norintiems šunelio ar katinėlio, pavyksta su juo išeiti iš prieglaudos.

„Būna – kartais neduodame. Aš tada leidžiu suprasti, kad to, ko jie ieško, nėra. Jei nori šuns, rišamo prie būdos, tiesiog sakau, jog neduosime, nes jie čia gyvena geriau. Būna, supyksta, apšaukia. Kartais gyvūnas vienas, o norinčiųjų keli. Tada pasakau žmogui, kad jo nori ir kiti, jeigu jis įsižeidžia, pradeda priekaištauti, tai iš karto atkrenta. Tai yra negražu, egoistiška. Kiti supranta, padėkoja, kad atsakingai renkame šeimininką„, – savo patirtimi dalijasi aktorė.

„Jeigu žmonės nori sargo prie namų, dažnai neduodame. Kad pas mus tie namų sargai labai įdomiai sargauja. Šuo pririštas prie būdos arba uždarytas garde ir tik loja. Tada mes patariame įsigyti signalizaciją, kuri sargaus geriau“, – šypsodamasi prideda S. Šakinytė.

Išmokti gyventi, kaip gyvena šuo

Dažniausiai augintinių šeimininkai, dresuotojai, treneriai moko gyvūnus, kaip elgtis. Bet, pasirodo, ir žmonės turi ko pasimokyti iš gyvūnų. S. Šakinytė sako, jog jos svajonė – išmokti gyventi kaip šuo. Pasak jos, šunys labiau nei kas kitas moka džiaugtis smulkmenomis. „Praskrendantis paukščiukas, krentantis lapas, į vandenį įmestas pagalys gali suteikti jiems daug džiaugsmo. Mums reikia materialių dalykų, o jiems užtenka smulkmenų, mylimo žmogaus šalia. Aš jiems siaubingai pavydžiu“, – entuziastingai dėsto mintis S. Šakinytė.

Pašnekovė taip pat pamini, jog šunys nemoka pykti. Anot S. Šakinytės, ant šuns gali užrėkti, gali kažko neduoti, gali įžeisti jį, bet vos jis apsisuka – ir vėl tave myli. Jis pamiršta, kad tu jį įskaudinai. O žmonės kažkodėl nesugeba greitai pamiršti.

Ornitologas, stebėdamas darnų paukščių gyvenimą, sutinka, jog iš jų žmogus taip pat gali kai ko pasiimti. Ištikimybė, šeimos saugojimas bei darnumas – savybės, kurios, anot pašnekovo, būdingos daugeliui paukščių. „Tie paukščiai, kurie sudaro ilgalaikes poras, pavyzdžiui, gulbės, nekeičia partnerių per visą gyvenimą, nebent vienas jų žūva“, – aiškina J. Morkūnas. Jį stebina ir paukščių atkaklumas auginant jauniklius.

J. Morkūnas pabrėžia, jog kartais gyvūnai daro mums nesuprantamus dalykus, bet iš tikrųjų jie priima racionalius sprendimus. „Yra erelių rūšis, kurios atstovai deda du kiaušinius – atsargai, jei iš vieno neišsiristų jauniklis. Tačiau išsiritus abiem, vyresnis sulesa jaunesnį, nes abiejų ereliai išauginti negalėtų, trūktų maisto, skrendant į šiltuosius kraštus abu jaunikliai neišgyventų„, – aiškina ornitologas.

Apie meilę ir rūpinimąsi jaunikliais kalba ir jūrų žinduolių trenerė. Anot jos, delfinės mamos yra labai rūpestingos, nepaleidžia savo jauniklių iš akių, dažnai nemiega naktimis, saugo, maitina. Dažnai kitos patelės leidžia mamai pailsėti, kartu prižiūri mažąjį delfiniuką.

„Delfinai yra ganėtinai bendruomeniški, jie gyvena bandoje ir vienas už kitą gali pakovoti. Jeigu vienas delfinas patenka į kokią bėdą, kiti iškart bus prie jo, padės“, – aiškina R. Žilienė.

Kiekvieną dieną darbas su tais pačiais, bet kaskart sugebančiais nustebinti gyvūnais. Visi pašnekovai atiduoda didelę dalį savęs darbui ir daug meilės, kokios kartais pasigendame net tarp žmonių.

Informacijos šaltinis: ve.lt