„Žinoma! – atsakys visi. – O kaipgi kitaip?“ Ir tai tiesa, nė vienas iš tėvų nepasakys, kad jam neįdomus nuosavas vaikas. Tačiau ne visi žino, kaip tą susidomėjimą rodyti ir kaip vaiką veikia santykiai su tėvais.
Ar pažįstami tokie siužetai? Mama pergyvena, kad 11 metų sūnus ištisomis dienomis žaidžia kompiuteriu. Tėvas pergyvena, kad 9 metų amžiaus dukra negali išsiversti be planšetės ir telefono. Vaikų darželio auklėtoja pasakoja, kad vienam iš auklėtinių prasidėjom isterija dėl to, kad mama nepaliko jam planšetės, išprašė, kad ji gulėtų bent jau spintelėje. Mama skundžiasi, kad dukra pradėjo meluoti, be to – dėl visiškų smulkmenų. Kita mama pasakoja, kad vaikas nenori mokytis, jis išvis nežino, ko nori.
Tai bene populiariausi tėvų skundai dėl vaikų, kurie jau lanko mokyklą. Tačiau problemos prasidėjo gerokai anksčiau.
Kai vaikas dar visai mažas, jam reikia pastovaus dėmesio ir mama neturi pasirinkimo. Vaikas paauga, jau gali žaisti pats ir mama išeina į pasaulį. Visa tai puiku. Ir tuo pat metu labai blogai, jeigu socialiniai tinklai ar kiti užsiėmimai tampa įdomesniais už vaiką. Dažnai pastebiu tai per užsiėmimus, skirtus vaikams ir mamos. Jie trunka vos valandą, tačiau mamoms labiau rūpi telefonai.
Kartą vaikų darželyje atlikau tėvų apklausą apie santykius su vaikais. Ten buvo klausimas: „Kas jus domina, kai pasiimate vaiką iš darželio?“. 68% tėvų pirmą vietą atidavė atsakymui „Pamaitinu vaiką“. 18% domisi, kaip vaikas elgėsi. 12% pasidomėjo, ką naujo vaikai sužinojo per užsiėmimus. Ir niekas neatkreipė dėmesio į anketoje pateiktą klausimą „Kas labiausiai patiko šią dieną?“ Toje pačioje apklausoje paaiškėjo, kad svarbiausi dalykai, už kuriuos tėvai giria vaikus – pasiekimai ir paklusnumas.
Ką gi aš čia norėjau pasakyti? Problemų dažniausiai atsiranda tada, kai tėvai nesidomi vaiku ir neskiria jam laiko. O kas yra susidomėjimas? Mano manymu, tai nuoširdus domėjimasis vidiniu vaiko pasauliu – beribiu, pilnu atradimų, kurie brangesni ir svarbesni už bet kokias Nobelio premijas. Domėtis ne tuo, ką ir kada valgė ir kaip jį aprengė darželio auklėtoja, vesdama į lauką (kas irgi labai svarbu), o domėjimasis kaip vaikas jaučiasi, kas jam patinka ir nepatinka, ko jis nori, apie ką svajoja, dėl ko liūdi, dėl ko nusiminė, kas nustebino, papiktino ar net įsiutino. Kai vaikas nejaučia tokio susidomėjimo, jis užsisklendžia savyje, iškeliauja į fantazijų pasaulį, „sulenda“ į kompiuterį ar telefoną, kur pats susikuria sau realybę – spalvingą, laimingą, tačiau labai apgaulingą. Pamenate, kaip Mažylis iš švedų rašytojos Lindgren pasakos susigalvojo sau Karlsoną dėl to, kad tėvai negirdėjo jo svajonių apie šuniuką? Kai tik atsirado šuniukas, Karlsonas išskrido. Pasakos pabaiga gera, kaip ir turi būti, o gyvenime, deja, ne visada viskas gerai baigiasi. Kai vaikas iškeliauja į išgalvotą realybę, tėvai praranda kontrolę, prasideda konfliktai, o toliau seka paauglystės amžius. Skamba labai niūriai, o juk tereikia tik smulkmenos – žaisti ir bendrauti! Nuo ankstyviausio amžiaus, nuo gimimo.
O svarbiausia – ne paklusnumas, o smalsumas! Visur įlįsti, kažką sulaužyti, kažką sudaužyti, kažkur išsiterlioti, atsisėsti vidury balos ir t.t. Šitaip viską išmėgindamas, vaikas vystosi, tokie poelgiai jam reikalingi. Jeigu žaisime drauge, bus dvigubai malonu bei naudinga ir jums, ir jam.
Kad suprastumėte savo vaiką, pastebėtumėte jį, parodytumėte susidomėjimą, pieškite, lipdykite, statykite, atlikite įvairius bandymus, skaitykite knygą nakčiai, juokitės, apsikabinkite, sakykite „Aš tave myliu“. Kiekvieną dieną.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą