„Maži vaikai spaudžia kelius, dideli širdį“, – byloja senolių išmintis. Ko gero, tai tiesa, bet šįkart kalbame apie suaugusius vaikus ir jų tėvus, kurie buvo ir yra visai ne tokie, kokių mes būtume sau palinkėję. Kaip išmokti juos priimti? Kaip susitaikyti su skausminga vaikystės patirtimi? Ir svarbiausia – kaip pagaliau suaugti?
Kalbamės su Individualiosios psichologijos instituto direktore, psichologe Erika Kern.
Kaip nutolę ar kokie artimi turėtų būti tėvai ir jų suaugę vaikai?
Oficialiai suaugusiaisiais tampame sulaukę 18 metų, tačiau iš tiesų suaugame tada, kai savo gyvenimą kuriame patys ir prisiimame klaidų ar nuklydimų pasekmes. Vieni šį amžių pasiekia anksčiau, kiti vėliau dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Iš tiesų, svarbu ir tai, kad tėvų ir vaikų santykiai virstų suaugusių žmonių santykiais. Kiek artimai turi bendrauti suaugę žmonės, kad vienas su kitu jaustųsi gerai, – labai asmeninis dalykas. Vieniems reikės didesnės distancijos, o kitiems – mažesnės.
Deja, neretai santykiai tarp suaugusio žmogaus ir jo tėvų vis dar primena vaiko ir tėvų santykius. Toks santykis tarytum įstrigęs ankstesniuose, dabar jau suaugusio žmogaus, amžiaus tarpsniuose. Suaugę žmonės kaip vaikai gali pernelyg aukštinti savo tėvus arba juos neigti, gali vis dar laukti iš tėvų to, ko jiems taip trūko. Dėl šių ir panašių priežasčių suaugęs žmogus gali būti pernelyg prisirišęs arba, priešingai, nutolęs nuo savo tėvų. Pilnavertis arba brandus santykis yra toks, kada žmogus jaučiasi ir laisvas, ir susijęs.
Privačiuose pokalbiuose galime išgirsti sakant „nepriimu, negaliu priimti savo motinos (ar tėvo)“. Ką tai reiškia?
Vaikystėje tėvai turi didžiulę įtaką vaiko vystymuisi. Nuo tėvų elgesio ir to, kaip jį vaikas supranta, priklauso, kokie susiformuos pagrindiniai žmogaus įsitikinimai, kurie liks visam gyvenimui: kaip asmuo vertins save, aplinką, gyvenimą ir kitus žmones, kokius jis pasirinks prisitaikymo būdus. Kai vaikas suauga, tėvai tiesioginės įtakos nedaro nei jo sprendimams, nei požiūriams ar nuostatoms. Net jei iš pirmo žvilgsnio suaugęs žmogus yra veikiamas savo tėvų, vis tik aš labiau linkusi kalbėti apie tai, kaip toks santykis padeda suaugusiam žmogui kažką nuo savęs nuslėpti ar save priimti.
Prisipažinimas „nepriimu savo motinos ar tėvų“ neretai rodo, kad žmogus jaučia tai, ko nenorėtų jausti (pyktį, neapykantą, norą keršyti, bejėgiškumą, nuoskaudą). Šis žmogus sau labiau patiktų, jei tokių jausmų neišgyventų. Kai kuriems tai pavyksta, tada jie kalba apie jausmo neturėjimą, kuris deja, taip pat yra nemalonus: „Nieko nejaučiu savo motinai ar tėvui.“ Tai tarytum atrastas vidinis sprendimas, padedantis išvengti nepatogių, dažniausiai neigiamų jausmų.
Žmogus fantazuoja, kad jei tėvai būtų elgęsi kitaip, sudėtingi, nemalonūs jausmai niekada nebūtų jo apėmę ir dabar nereikėtų tiek vargi, bandant jų atsikratyti. Tai, kokie buvo šio žmogaus tėvai, niekaip netelpa jo dabartiniame savęs paveiksle. Deja, nors ir kiek bandytų, nepatogius jausmus jis kaip jautė, taip ir jaučia, o vidiniu kritiku tapęs tėviškasis balsas už tai jį bara, kritikuoja, žemina, nepriima ir vėl kelia nerealius reikalavimus. Visai taip pat, kaip anuomet elgėsi jo tėvai. Situacija tarytum atkartoja išgyventą vaiko ir tėvų santykį, kai vaikas ieškojo būdų įtikti savo tėvams ir pelnyti jų meilę bei priėmimą, bet jam nepavyko.
Taigi, iš tiesų kalbame apie tai, kad žmogus negali susitaikyti su vidine motina ar tėvu. Viduje nuolat atsikartoja vaikystėje patirta santykių drama, ieškoma analogų išorėje, tikimasi pagaliau rasti sprendimą. Šiuo atveju išorinis suaugusio žmogaus santykis su tėvais – tai vidinio santykio iliustracija, ne ką daugiau. Net jei randa vidinio santykio analogą išorėje (su tėvais jį rasti galima itin greitai, nes jie tiesiogiai dalyvavo vaikystės dramose, vadinasi tinka labiausiai), žmogus net nepastebi, kaip reaguoja jau milijonus kartų išbandytais būdais ir vėl patiria bejėgiškumą, o vidinis kritikas ir vėl įjungia savo garsiakalbį. Patenkame į užburtą ratą.
Suaugusio žmogaus tėvai, turintys ir trūkumų, ir privalumų, yra suaugę žmonės, su kuriais jį sieja bendra patirtis, istorija ir kraujo saitai. Vidinis santykis ir vidiniai tėvų paveikslai, užfiksuoti vaikystėje, deja, niekada nepasikeis.
Net jei suaugusio žmogaus tėvai pasikeis ir pagaliau taps tokie, kokių visad norėjosi (nustos gerti, muštis, koneveikti, kritikuoti, kelti reikalavimus), dideliam šio žmogaus nusivylimui, jo gyvenimas ir kasdieninė savijauta niekaip nepakeis, jis nebus staiga išvaduotas iš nemalonių jausmų. Įsitikinimai, susiformavę vaikystėje, kai berniukas ar mergaitė galvojo, kad „jeigu mama ar tėvas mane mylėtų, išgirstų, tada viskas pasitaisytų, tapčiau laimingas“, lieka visam gyvenimui. Tad nenuostabu, jog net suaugęs žmogus (nesvarbu, kiek jam metų: 20, 30 ar 70) pasakys: „Jeigu tik tėvai būtų mane supratę, visas pasaulis būtų kitoks.“ Tai – vidinis įsitikinimas. Su žmogaus dabartiniu gyvenimu jis neturi nieko bendro.
Kokie pavojai kyla, kai asmuo negali priimti motinos ar tėvo?
Nebūtina galvoti vien tik apie pavojus. Galima bet kuriame dalyke įžvelgti ir šiek tiek pozityvumo. Daug kalbėjau apie tai, kad vaikystėje tėvai daro įtaką vaiko požiūriui, ir dar beveik neužsiminiau apie tai, jog vaikas pats priima sprendimą, ką matyti. Vaikas pats kuria savo įsitikinimus, o tėvai pasiūlo jiems „medžiagą“. Kitais žodžiais tariant – vaikas pats tapo paveikslą, o tėvai parūpina dažus. Vidinis pasirinkimas fiksuoti suvoktą santykių modelį yra žmogaus kūrybos rezultatas, siekiant prisitaikyti. Taip jam pavyksta priimti save, kitus, pasaulį ir jame būti. Žmogus ieško būdų prisitaikyti prie aplinkos, kuri neišvengiamai kartais būna priešiška, ne itin palanki ir priimanti. Savu būdu žmogus šiame, ne tik mylinčiame, pasaulyje, randa ramybę (net jei ji ir netobula). Net jeigu iš šono atrodo, kad žmogaus būdas jam nė kiek nepadeda, tik visus atstumia (tarkim, tam, kuris visus koneveikia), turime nepamiršti, jog šis žmogus kito pasirinkimo nemato arba mato dar prastesnį, pavyzdžiui, prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiasi (o jaučiasi bjauriai ir nepajėgia ar nesugeba nieko su tuo padaryti).
Žinoma, kuo vidinis santykis su savo tėvais įtemptesnis, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus, pats to nežinodamas, bendraudamas su aplinkiniais spręs tas pačias įsisenėjusias ir įsiskaudėjusias savo santykių su tėvais problemas. Net jei pozityvusis sprendimas įvyks (tarkim, anksčiau neįsiklausydavęs sutuoktinis pradės labiau įsiklausyti), nusiraminimo šis suaugęs žmogus negalės rasti, mat vidinis sunkumas, skausmas ir neviltis, kalbant apie santykį su tėvais, liks toks, koks ir buvo.
Vidinis motinos ar tėvo paveikslas – kiekvieno žmogaus dalis, viena iš daugelio jo „sudedamųjų dalių“. Kai nepriimu dalies savęs, atstumiu, nekenčiu jos, išlaikau distanciją, tada negaliu veikti, bendrauti su pasauliu kaip pilnavertė asmenybė.
Kaip keisti situaciją – kaip išmokti priimti savo motiną?
Kai kalbame apie vidinį santykį, reikia nepamiršti, kad jis žmogui nelengvai ar net nelabai prieinamas sąmoningai. Tai labai ankstyvi, pamatiniai dariniai, kurių vien mąstydami ir skaitydami knygas negalime pasiekti. Galime priartėti, bet ne taip arti, kaip norėtume.
Yra nuomonių, kad požiūrį galima keisti per religingumą, savistabą ir savišvietą, tačiau pačiam žmogui labai sunku išsivaduoti iš užburto rato ir pažiūrėti į jį, besisukantį, iš šalies. Žinoma, gali padėti įvairios filosofinės, psichologinės ir net grožinės literatūros skaitymas, meditavimas ir panašūs užsiėmimai. Bėda ta, kad tai labiau protu, ne jausmu pasiektas rezultatas, tad kai tik situacija tampa pernelyg įtempta, vėl pasikartoja senieji santykių modeliai ir kyla tie patys, visiškai nepasikeitę jausmai. Jei norisi ilgalaikio ir kitokio rezultato, vis tik reikėtų pasvarstyti apie psichoterapiją.
Dauguma žmonių, sakydami „norėčiau priimti savo motiną“, turi omenyje, jog norėtų kitaip jaustis būdami su savo tėvais. Gražus noras, jei žmogus supranta, kad keistis jis turi pats, o ne laukti, kada pasikeis tėvai, ar juos „varyti“ į psichoterapiją. Tarkime, jūs klausotės dviejų vyresnio amžiaus moterų – mamos ir dukros, kurių vienai 55, o kitai 75 metai, – pokalbio. Įsiklausius jus apima keistas jausmas, lyg girdėtumėte, kaip maža mergaitė šnekasi su savo mama, o už žodžių ar veiksmų slepiasi ta pati mintis: „Mama, duok man meilės, atjautos ir supratimo, man to labai trūksta ir būtinai reikia, nes be to aš savo gyvenimu džiaugtis negaliu.“ 75 metų močiutė tikrai negali niekuo padėti, ji jau nepasikeis. Kiek turėjo, tiek ir davė. Psichoterapija padėtų dukrai išmokti vadovautis suaugusiojo galimybėmis – ieškoti atsakymo viduje, o ne išorėje.
Vaikai suaugę, o tėvai vis tiek kišasi į vaikų gyvenimą. Kaip elgtis?
Jei tėvai kišasi į jūsų gyvenimą, pirmiausia pabandykite nustoti tikėtis, kad jie pasikeis. Tikėtis, kad tėvai jus pagaliau priims kaip suaugusius, yra šiek tiek naivu dėl keleto priežasčių. Pirma – jūs ignoruojate realybę: tėvai į jus žiūri kaip į mažus vaikus, nors jūs jau seniai suaugot. Paskaičiuokit, kiek metų jau norėjote būti matomi kaip suaugę žmones, o tada paklauskit savęs, ar jūs tikrai dar turit šansų. Jei jums mažiau nei dvidešimt – gal, jei daugiau – vargu. Antra – pasvarstykit, kodėl tėvai turėtų keistis? O kaip jie save motyvuos? Kad esate nepatenkinti? Jei tėvai keistųsi kiekvieną kartą, kai vaikai išreiškia nepasitenkinimą, ir tėvai, ir jų vaikai tikrai išsikraustytų iš proto. Juk žinote, jog žmogus keičiasi ne tada, kai kiti to nori, o tada, kai nori to pats. Tad jei norite pokyčio, teks ieškoti būdų, kaip pasikeisti pačiam. Šiuo atveju kaip gyventi turint tėvus, kurie nuolat bando kištis į savo vaikų gyvenimą. Pamąstykit: kaltinat tėvus, kad jie negali jums leisti suaugti, bet gal jums ir pačiam nepavyksta suaugti? Tėvai, pas kuriuos augote, padėjo jums augti tiek, kiek užaugote, dabar laikas augti pačiam.
Jei bandysite požiūrį keisti patys, bendraudami su savo tėvais pasistenkite tarytum suformuoti požiūrį iš šalies – lyg jūs tik stebite situaciją, o joje dalyvauja kita jūsų dalis (kuri, beje, visada reaguoja panašiai, jos prižiūrėti nereikia, nes moka savo vaidmenį mintinai). Bandykite sau priminti, kad šie tėvai yra tokie, kokie jie yra – ir riboti, ir nuostabūs, ir nieko negalite su tuo padaryti, tik žiūrėti į tai su nuostaba „Matai, kaip yra: aš užaugau tokioje štai netobuloje šeimoje, o užaugau mąstantis, atjaučiantis, ieškantis žmogus. Tėvai vis nori mane keisti, o aš vis tiek pagal save gyvenu. Visgi kaip puiku, kiek stiprybės turiu!“
Jei vaikas tėvams sako: „Kodėl jūs manimi nesididžiuojate? Kodėl mane nuvertinate? Juk aš tiek padariau!“ – tai taip pat rodo, kad jis užaugo, bet nesuaugo, ar ne?
Kiekvieno žmogaus viduje vyksta drama, neleidžianti nurimti ir priverčianti ieškoti jos atitikmens išorėje. Tėvai tam puikiai tinka. Tokie priekaištai tėvams beveik tiesiogiai rodo, jog šiuo atveju negalite patys susitvarkyti su vidinėmis dramomis ir nurimti. O ar patys savimi didžiuojatės? Ar skaitote šį straipsnį ir save pagiriat? O gal jaučiatės priešingai – nieko vertas, nevykęs ir „nesuaugęs“? Neatiduokite naujų žinių vidiniam kritikui (o jis mėgsta pasigriebti pačias geriausias mintis ir paversti jas dar vienu ginklu). Gal jis neturėjo ką veikti ir labai apsidžiaugė gavęs „šviežienos“? Kada nors ir jam surasit konstruktyvų užsiėmimą, o jei šį kartą save nuvertinot, vėl priminkit sau, kad esate vertingas žmogus. Štai skaitote straipsnį, vadinasi ieškote atsakymų, o tai reiškia, kad judat, augat, nesustojat ir nesustabarėjat. Jei radot ką nors nauja, kas jums padės kelyje, – paimkite tai. O jei vidinis kritikas bando tai vėl panaudoti prieš jus, meskit viską per petį – tai jums netinka. Tokie, kokie esate šiandien, yra geriausia, ką galėjote iki šiol pasiekti, o jei suvokėt, kad jums negana, vadinasi vėl atsirado galimybė augti.
Kai jaučiatės blogai bendraudami su tėvais, paklauskite savęs, kokio amžiaus jausmą jums tai primena. Pavyzdžiui, kalbate su tėvu, jis pasako kokią standartinę frazę: „Tu padarei per mažai, ir viskas. Kaip tu galėjai?!“ Jūsų reakcija po tokių žodžių – liūdesys ir nusivylimas. Pagalvokit apie savo jausmą ir paklauskit savęs, į kurį amžių jūsų tėvas pataikė tokiu komentaru. Galbūt tai primena laiką, kai buvote devynerių ar 10. Tada vėl prisiminkite, jog šiandien jau esate suaugęs, o liūdnas ir nusivylęs yra vaikas, kuris gyvena jumyse. Tą vaiką galite paguosti patys. Jūs galite jį nuraminti, būti tuo atjaučiančiu ir priimančiu tėvu. Mūsų vidiniai vaikai negali užaugti, tačiau tai neatima iš mūsų galimybės būti suaugusiam, būti geru tėvu savo vidiniam vaikui.
Tarkime, pasielgiau taip vieną kartą, pastebėjau savo vidinį suaugusįjį ir vaiką, o tėvų ataka nesiliauna. Kas tada? Pratimą kartoti iš naujo?
Mokykitės stebėti situaciją iš šono ir nenusiminkite, jei neišeis. Juk tai naujas įgūdis. Negi nesimokęs iš karto mokate kitus dalykus? Gali padėti pokalbis su savimi. Lyg vyresnysis brolis komentuoji sau situaciją: „Tu matai, koks tėvas taiklus – pataikė į patį dešimtuką. Užsiutau per akimirksnį!“ Tai padeda išlaikyti distanciją ir leidžia išlikti suaugusiu žmogumi, kuris stebi, kaip reaguoja vidinis vaikas, gali jį draugiškai palaikyti ar jei reikia – paguosti.
Gali būti, kad savo tėvams niekada neužaugsite. Jei sudėtingoje bendravimo situacijoje labiausiai susitapatinsite su savo vidiniu vaiku, tada jausitės įstrigęs ir kritikas kartos „tu neužaugai, vilčių nepateisinai“. Jei tokioje situacijoje pasiseks persikūnyti į stebintį, suaugusį „aš“, galėsite sau daug labiau padėti.
Jolita Zykutė | „Moters psichologija“
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą