Jaukus sekmadienio vakaras prie Kauno miesto eglės. Oras puikus, nesninga, nelyja, nešalta. Rotušės aikštėje daug žmonių, sunku surasti laisvą staliuką ir aplinkinėse kavinukėse. Nemažai vaikų, jų džiaugsmas, žinoma, yra karuselė. Tačiau pastebiu vieną neapsakomai liūdną veidelį, o netrukus išgirstu klausimą: „O kur Kalėdų Senelis?“
Iš tikrųjų, kur? Man šis vaikučio klausimas labai gerai atspindi mūsų kalėdines nuotaikas. Iš parduotuvių dingusias Vėlinių žvakutes žaibiškai keičia eglutės ir girliandos. Pasibaigus kapinių (kai kam Lietuvoje jau ir moliūgų) erai, iškart puolama laukti Kalėdų Senelio.
Lygiai taip pat ir gyvenime. Nenorime ir nemokame laukti. Gerai, jeigu sąžiningai, turėčiau rašyti vienaskaita – nemoku ir nenoriu. Liūdna, nežinai, ar sulauksi, reikia daug kantrybės. Tačiau… Bent jau aš tų dalykų, kurie mano gyvenime ateidavo greitai ir nesudėtingai, visiškai neįvertindavau, jie neteikdavo jokio džiaugsmo, skirtingai negu tie, dėl kurių reikėdavo ilgai sukandus dantis kovoti ir kildavo pagundų pasitraukti, nes taip visada yra paprasčiau.
Aš džiaugiuosi dėl mažojo pipiriuko, jeigu jam Kalėdų Senelio tikrai reikės palaukti iki Kūčių vakaro ar Kalėdo ryto. Nes laukti visada verta.
Dabar mes laukiame savo Dievo, tapusio žmogumi, gimimo. Gerai, jeigu laukiame. Norėčiau apie save taip pasakyti, bet tai nebūtų visiškai sąžininga. Kad ir koks neįprastai ilgas šiemet būtų adventas, jis man baigia prašvilpti šviesos greičiu. Net ir dabar, kai pakeliu akis nuo ekrano, priešais save matau Kalėdų eglutę. Kalėdos mane vėl, tarsi žiema kelininkus, užklupo netikėtai.
Nors tas laukimas yra persmelktas skubėjimo ir kažkodėl net sunku atsakyti į klausimus, ar laukiu Kalėdų, iš tiesų aš jų laukiu.
Ne Kalėdų Senelio, ne eglučių (jų ir taip jau visur labai daug), ne sniego (jis nepakenktų, bet, tiesą sakant, turiu stiprų įtarimą, kad prieš 2000 metų jo Betliejuje nebuvo). Laukiu Gimimo.
Dievo, kuris atėjo į šią žemę dėl manęs. Dievo, kuris mane labai myli ir netgi labai labai lepina. Nežinau, kaip reiktų švęsti Dievo gimtadienį. Jau prezidentų gimtadieniai būna įspūdingi, pavyzdžiui, Antano Smetonos garbei kažkada lietuviai rengė estafetę, pasienyje perduodami vieni kitiems lietuviškos žemės grumstus. O čia Dievas. Turbūt reikia prabangių išpuoštų eglučių, šveicariškų laikrodžių, naujausių (pageidautina hibridinių, čia visgi pasaulio Kūrėjas), automobilių, ar ne?
Laimė, mūsų Dievas nėra pompastikos Dievas. Geriausia dovana Jam bus tada, jeigu mūsų Kalėdos bus ne persivalgymo, elnio Rudolfo ir milijonų lempučių diena. Jeigu per adventą vienintelis mus sustabdantis dalykas būdavo milžiniška eilė prekybos centre, pačios Kalėdos yra puikus laikas sustoti.
O sustojus pamatyti tuos, kurie yra šalia. Skirti jiems visą savo laiką. Nes jis yra brangesnis už šveicariškus laikrodžius ar hibridinius automobilius.
Manau, kad šią dovaną skirti Dievui nėra sunku net ir tiems, kuriems Kalėdų apibrėžimas sustoja ties „gražiausia žiemos švente“ ir Jėzaus gimimas tėra šalutinis ir nesvarbus šventės produktas. Ir tikiu, kad daugelis ją skiriame net ir nesąmoningai.
Galime ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, koks galingas ar silpnas yra Dievas, ar Jis apskritai egzistuoja, bet bent kartą per metus dėl Jo gimtadienio (nes Kalėdos, kad ir kaip mes to vengtume, yra nedarbo diena ne dėl Landsbergio (turiu omenyje senelį, bet ne Kalėdų) ar Smetonos sprendimų, bet dėl to, kas įvyko prieš daugiau nei 2000 metų), mes labiau mylime vieni kitus ir randame būdų, kaip tai parodyti.
Ir tikiu, kad tada Dievas šypsosi!
O jeigu dar per Jo gimtadienį prisimename ir šventės kaltininką, be abejo, tada Jis itin džiaugiasi dėl mūsų!
MATAS BALTRUKEVIČIUS
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą