Dabartinės švietimo politikos siekis paankstinti privalomo ugdymo pradžią kelia diskutuotinų klausimų ir visuomenei, ir švietimo pagalbos specialistams. Šiuo metu ankstesnį atėjimą į bendrojo ugdymo sistemą (pirmą klasę) dažniausiai paskatina šešiamečių tėvai, pamatę sūnaus ar dukros aukštus intelektinius gabumus. Tai tampa svariu argumentu „už“ ankstyvą privalomą ugdymą.
Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir Vaiko psichologinės gerovės komitetai atkreipia dėmesį, kad psichologai jau daugiau nei dešimtmetį atlieka Brandumo mokyklai vertinimą, tad yra sukaupę vertingos patirties. Ji atskleidė ne tik ankstyvojo ugdymo privalumus, bet ir iššūkius.
Iki šiol girdėjome garsų patikinimą, kad ankstyva ugdymo pradžia tiesiogiai siejasi su vėlesniais mokymosi pasiekimais. Yra ir kitokia nuomonė – Stanfordo universiteto mokslininkai (2015) įrodė, kad vaikai, pradėję lankyti mokyklą 7 metų, po ketverių metų geriau koncentruoja savo dėmesį ir aktyvumą, turi stipresnę savireguliaciją nei tie vaikai, kurie mokyklą pradėjo lankyti būdami 6 m. amžiaus. Septynmečiui lengviau nei šešiamečiui įsisavinti savarankiško mokymosi įgūdžius, pasirengti instrukcijų valdomam ugdymui.
Psichologų nuomone, brandumas mokyklai yra vientisas darinys, kuriame socialinės ir emocinės vaiko savybės lygiai tiek pat svarbios, kiek ir akademiniai gebėjimai. Kitaip sakant, prasminga situaciją matyti iš vaiko perspektyvos, nesureikšminti vien pažinimo galių. Juk dažnai nutinka, kad anksti pradėjęs skaičiuoti ar išmokęs skaityti vaikas vėliau „nugęsta“ ir nebeatskleidžia savo stiprybių. Psichologai nuolat atkreipia dėmesį, kad galingas mokymosi variklis yra noras pažinti ir suprasti, atradimų džiaugsmas. Jis kyla ne tik mokyklos suole.
Vaizduotės pasaulis, įvairiausi vaikų žaidimai išmoko labai svarbių nestandartizuotų dalykų – ieškoti ir rasti išeitį, sugalvoti naują sprendimą, susitarti su kitais, pamatyti savo ir kito galias, atjausti nusiminusį. Šešiamečiai visų pirma turi įsisavinti emocines ir socialines kompetencijas – mokėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, planuoti ir tikslingai veikti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas, įveikti nerimą ir pasitikėti savimi, gerai jaustis, ir svarbiausia – mokėti prašyti suaugusiųjų pagalbos. Tuomet jie yra pasiruošę mokytis raidžių ir skaičių, sėkmingai spręsti akademines užduotis.
Ankstyvosios vaikystės metu intensyviai vystosi bendrieji gebėjimai – siauresnių specifinių mokymosi gebėjimų pamatas. Ir visa tai vyksta natūraliai, be pasiekimų spausties, kai procesas svarbiau nei rezultatas. Sutrumpinus vaikystės metus, kyla pavojus apriboti šį procesą ir paminti vaiko asmenybės reikmes suaugusiųjų poreikių labui. Ne paslaptis, kad kartais tėvai ketina anksčiau išleisti atžalą į mokyklą, nes nori patekti „būtent pas tą mokytoją“ ar mokytis arčiau namų. Tokiu būdu tėvai kartais tenkina savo asmeninius poreikius ar norus, neatsižvelgdami į vaiko emocinius, socialinius ar ugdymosi poreikius.
Taigi svarstant ankstyvojo ugdymo pasirinkimą kviečiame tėvus atsakingai pasverti visus „už“ ir „prieš“, surikiuoti prioritetus, atsižvelgus į vaiko, o ne savo, poreikius. Svarbi šio mūsų pranešimo žinia – ankstyvojo ugdymo procese turėtume rūpintis ne tiek „kada?“, o „kaip?“ ir „ko mokyti?“.
Pranešimą parengė: Lietuvos psichologų sąjungos Psichologinio įvertinimo ir testavimo komiteto pirmininkė doc. dr. Dalia Nasvytienė
Informacijos šaltinis: psichika.eu
Palikti komentarą