Pokalbio tęsinys.
„UGDYMAS NĖRA Į TIKSLĄ ORIENTUOTA VEIKLA“
Dažnai tokį spaudimą daro tėvai, kurie jau nuo pirmųjų dienų mokykloje pageidauja, kad jų atžala skaitytų ar be akcento kalbėtų mandarinų kalba.
Viena Niujorko mama neseniai apskundė teismui priešmokyklinio ugdymo įstaigą, kurioje, kaip jai atrodė, trimetė dukra per daug žaidė ir per menkai buvo ruošiama koledžui! Paskui mes, profesoriai, dar stebimės studentais, kurie sunkiai dirba – bet, deja, galvodami vien apie tai, ko bus klausiama per egzaminus. Tačiau būtent tokius jaunus žmones mes išsirinkame. Verčiau skatintume jaunuolius, kurie prisipažįsta neišlaikę svarbaus egzamino, nes prieš tai iki paryčių diskutavo apie gyvenimo prasmę. Nes būtent iš tokios laikysenos kyla filosofija ir mokslas.
Ironiška, bet daugelis ambicingų tėvų pasiekia priešingą efektą, nei pageidauja – juk iš tikrųjų jie nori protingų vaikų.
Taip jau yra. Vaikai turi stebėtiną pojūtį, ar suaugusieji ką nors daro tik tam, kad juos pamokytų. Mano kolegė Laura Schulz keturmečių grupės akivaizdoje išbandė gana sudėtingą elektroninį žaislą. Palikti vieni, vaikai greit patys išsiaiškino, ką tas daiktas gali. Kitiems to paties amžiaus berniukams ir mergaitėms tyrėja tikslingai parodė keletą žaislo funkcijų. Tačiau kai ji išėjo, vaikai pakartojo tik mažą dalį to, kas jiems buvo rodyta.
Ko vaikai išmoksta žaisdami, nei numatysi, nei sukontroliuosi. Regis, ambicingiems tėvams stinga pasitikėjimo savo mažųjų gebėjimu mokytis.
Problema glūdi dar giliau: anksčiau buvo savaime suprantama elgesio su vaikais mokytis bendraujant su savo broliais ir seserimis, pusbroliais ir pusseserėmis, sūnėnais ir dukterėčiomis. Tačiau didelės šeimos dabar retenybė. Taigi mes turbūt pirmoji tėvų karta, kuriai tenka intensyviau užsiimti su vaikais. Iš čia kyla didelė sumaištis ir nesaugumo jausmas. Kita vertus, iš mokyklos, studijų laikų bei profesinės veiklos mes atsinešame kryptingo, į tikslą orientuoto darbo patirtį. Ir štai šį modelį mes bandome perkelti į šeimyninį gyvenimą.
Ir susikertame…
… nes ugdymas nėra į tikslą orientuota veikla.
Tikrai? Juk man norisi, kad vaikai rastų kelią į pilnavertį suaugusiųjų gyvenimą – net jei nežinau, ką jiems tai iš tiesų reiškia.
Būtent. Ir vis tiek būtent viduriniosios klasės tėvai kamuoja save klausimais: ar aš teisingai elgiuosi? Kas iš to išeis? Ką mano vaikas suaugęs pasakos savo psichoterapeutui? Nors dažnai visai ne tiek daug lemia, ko mes išmokysime savo vaikus. Daug svarbiau suteikti jiems saugią erdvę, kurioje jie patys galėtų užsiimti tyrinėjimais. Kitas kelias – išgyventi, ką reiškia būti vaiku – ir suprasti, ko vaikui dabar reikia…
… ko mums, deja, negali atskleisti net ir raidos psichologija. Mat Jūs ir Jūsų kolegos aprašote vidutinio trejų ar penkerių metų vaiko fikciją – nors iš tikrųjų kiekvienas yra unikali asmenybė.
Mes dar neperpratome, kas lemia skirtumus. Spėju, kad tam tikri vaikų polinkiai ilgainiui savaime vis stiprėja. Iš pradžių gali būti vos pastebimų, pavyzdžiui, genetiškai sąlygotų nuokrypių – vienas vaikas labiau linkęs daryti plačius,smarkius mostus, kitas – kiek subtilesnius. Vaikai paskui patys pasirenka aplinką, kuri atliepia jų būdą.
Taip vienas tobulėja žaisdamas futbolą, kitas – piešdamas.
O tėvų bei ugdytojų reakcijos toliau sustiprina šiuos polinkius. Taip galima paaiškinti ir daugelį skirtumų tarp berniukų ir mergaičių.
Pripažinsiu, man nepaprastai žavu matyti moterį, kuri darbuojasi smūginiu gręžtuvu. Tačiau, nepaisant visų pastangų, mano dukros niekada nerodė didelio susidomėjimo technika. O štai mano vos vienų metų amžiaus sūnus netvėrė džiaugsmu, kai išvydo mane su atsuktuvu.
Dažnai nusivilia būtent tie tėvai, kurie tikisi sulaužyti lyčių vaidmenų stereotipus. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad testosteronas galėtų lemti vyrų trauką elektros prietaisams. Tačiau labai tikėtina, kad dėl šio hormono berniukus traukia veržlesni judesiai. Meistraujantis tėtis jiems įdomesnis, nei sėdintis prie rašomojo stalo. Imituodamas ir pats vis geriau įgusdamas valdyti tuos įrankius, mažylis vis labiau įtvirtina iš pradžių nedidelį skirtumą nuo sesių.
Vadinasi, iš esmės neįmanoma genų įtakos atskirti nuo aplinkos.
Kadangi žmonės nuolat keičia savo aplinką, mes niekada negalime žinoti, kokį poveikį turės tam tikri polinkiai. Dar vienas geras pavyzdys – tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas…
Vadinamasis hiperaktyvumo sindromas. Vokietijoje šimtai tūkstančių vaikų dėl to kasdien vartoja ritaliną.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo priežastys genetinės. Tačiau mūsų tolimiems protėviams jos nieko nereiškė. Jei ir reiškė, tai hiperaktyvūs žmonės tiesiog buvo geresni medžiotojai. Tačiau kai vaikas su tokiais polinkiais atsiduria mokykloje, turite problemą. Ir jau kalbama apie genetiškai sąlygotą ligą.
Ritalinas suteikia galimybę tokius vaikus padaryti tinkamus mokyklai.
Pirmiausia padaryti tinkamus patiems tėvams. Ritalinas jiems padeda lengviau susitvarkyti su hiperaktyviais vaikais. Tačiau iki šiol trūksta įrodymų, kad šis medikamentas turėtų didesnį teigiamą poveikį mokymosi sėkmei nei, pavyzdžiui, elgesio terapija.
Kita vertus, galiu suprasti tėvus, kurie sutinka, kad jų vaikams būtų skiriami vaistai. Jie baiminasi, kad dėmesio nekoncentruojantis vaikas mokykloje negrįžtamai praras ryšį su aplinka.
Jungtinėse Valstijose ritalinas girdomas jau trimečiams– o tai jau beprotybė. Tačiau, žinoma, yra atvejų, kai reikia imtis visų priemonių.
TĖVAI – TARP KALTĖS JAUSMO IR ŠVENTUMO
Juolab kad ir tėvų gebėjimas suteikti savo vaikams paspirtį nėra begalinis. Net normaliomis sąlygomis vaikams dažnai reikia daugiau, nei mes galime jiems duoti. Man tai yra skausmingoji tėvystės pusė.
Būdami tėvais kasdien susiduriame su vienomis giliausių molarinių dilemų, kokios apskritai egzistuoja. Tad dargi dėl šios priežasties mūsų santykis su vaikais toks įdomus filosofiniu požiūriu. Jokiame kitame žmogiškame santykyje mes taip nesirūpiname kitu. Aš myliu savo vyrą ir stengiuosi būti jam gera žmona. Taigi verdu jam valgyti ir jį išklausau. Tačiau jei tik tiek daryčiau dėl kūdikio, tai būtų vaiko nepriežiūra. Bet vaikai nė nepastebi mūsų aukos. Jei nuolatinį rūpestį jie suvoktų kaip kažką ypatingo, tai būtų net pavojaus signalas.
Iš čia tas jausmas, kad mes, motinos ir tėvai, niekada nesame pakankamai geri, kad mes visada kažką daugiau skolingi savo vaikui. Ar tėvystė reikalauja iš mūsų neįmanomai daug?
Tas, kuris dėl svetimo darytų tiek daug, kiek mes visi darome dėl savo vaikų, būtų vadinamas šventuoju…
… dėl nesavanaudiškumo, bet ne todėl, kad daro stebuklus.
Žinoma. Vis dėlto manau, kad gyvendamas su trimečiu išties gali greičiau pasiekti šventumą.
Nedaug jo savyje jaučiu.
Net didžiausi šventieji retai jį jaučia. Kalbant apie kaltės jausmą, bijau, kad tai – derama reakcija į mūsų, kaip tėvų, begalinę atsakomybę.
Feministės bus nelabai sužavėtos tokių minčių. Ištisus dešimtmečius moterys mokėsi išsivaduoti iš nuolatinio tarnavimo kitiems – o dabar Jūs kalbate apie deramą kaltės jausmą ir šventumą!
Feminizmas turi dvi puses: kovą su priespauda visada lydėjo siekis rimtai priimti moters patirtį. Moterys pastaruosius 10 000 metų juk nesėdėjo rankas sudėjusios, jos išaugino visą žmoniją. Įžvalgos, kurias per tą laiką jos sukaupė, lygiai tiek pat vertingos kaip dažnąsyk viengungių vyrų filosofų ir teologų paveldas. Kaip tik todėl ėmiausi gilintis į raidos psichologiją: norėjau padėti atverti filosofijai perspektyvą, kuriai ji pernelyg ilgai buvo akla. Man tai tiko: būdama vyriausia iš šešių vaikų, vos trejus metus nesirūpinau mažais vaikais.
Koks klausimas Jus paskatino atsakymo ieškoti filosofijoje?
Kaip mes pažįstame pasaulį. Palyginti su tuo, kiek mažai informacijos gauname per pojūčius, mes žinome neįtikėtinai daug. Man tai vis dar yra mįslių mįslė. Jau Platonas tuo stebėjosi. Pirmą kartą jį skaičiau dešimties.
Ar tada jį supratote?
Mano tėvai niekada nebūtų pasakę, kad mes, vaikai, negalime suprasti filosofo. Jie duodavo mums visas knygas, nes išmintingai manė, kad patys atsirinksime, kas mums tinka. Beje, daugelis filosofų man pasakojo, kad tokio amžiaus ar truputį vėliau pradėjo nuo Platono.
Nes jis taip žavingai ir vaizdingai rašo.
Vaikai tarp aštuonerių ir dešimties metų paprastai pradeda kelti teologinius klausimus. Kaip antai: „Kaip viskas atsirado?“ Kaip rodo tyrimai, tokius klausimus vaikai kelia net jei auga ateistinėje aplinkoje.
Taip, net mūsų berlyniečiai vaikai klausia apie Dievą. Vis dėlto Jūsų pavyzdys man neatrodo labai teologiškas.
Užtat teologiški atsakymai, kuriuos spontaniškai pateikia vaikai, pavyzdžiui: „Kažkas juk turėjo sukurti visatą.“ Šie atsakymai kyla iš natūralios raidos. Jau trejų metų vaikai klausia pačių esminių dalykų. Jie nori žinoti, kas dedasi kito žmogaus galvoje ir kodėl jis daro būtent tai, ką daro. Taigi normalu, kad vaikai ilgainiui ieško vis išsamesnių paaiškinimų – kol kažkada susimąsto, ar visas šis pasaulis turi prasmę.
Žinau, kad tokius klausimus sau kėliau prieš baigdamas mokyklą. Tačiau visai neprisimenu, kaip iki to priėjau. Mano paties vaikystė man atrodo tarsi sapnas: kai kuriuos vaizdus mes sunkiai ištraukiame iš atminties. Kuo toliau žengiame, tuo daugiau slypi tamsoje. Tarsi visas ankstyvųjų metų lobynas būtų prarastas amžiams.
Mes nė nežinome, kodėl taip yra. Greičiausiai vaikai iki ketverių metų neturi supratimo, kad jie žengia per laiką – kad jų praeities ir dabarties Aš yra tos pačios istorijos dalis. Todėl jie vargiai gali išsaugoti prisiminimus.
Ar Jus kada nors buvo apnikęs liūdesys supratus, kaip greitai praeina vaikystė?
O kaip gi. Japonai turi nuostabią sąvoką aaware. Ja nusakomas ypatingas praeinamybės grožis: vyšnių žydėjimo ar pirmojo sniego. Kas nori mėgautis tuo grožiu, turi atsiduoti – ir aistringai mylėti tai, ko negali nei kontroliuoti, nei sustabdyti.
Kalbino Stefanas Kleinas, Zeit.de
Vertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą