Kartą atostogaujant mano mintys sukosi apie panieką, skaitinėjau įvairias anksčiau užsirašytas pastabas šia tema. Matyt, tokia sensibilizacija lėmė, kad daug stipriau išgyvenau banalią, veikiausiai dažnai pasitaikančią sceną be jokių ryškių įvykių. Pradėsiu savo samprotavimus aprašydama šią sceną, nes ja iliustruodama savo psichoterapinės praktikos įžvalgas, nerizikuoju pasielgti netaktiškai.
Vieną dieną išėjau pasivaikščioti, priešais mane žingsniavo jauna augalotų sutuoktinių pora, greta zirzdamas turseno mažas, gal dvejų metų, berniukas (tokias aplinkybes esame pratę matyti suaugusiojo akimis, tačiau dabar sąmoningai norėčiau pavaizduoti jas vaiko požiūriu). Abu tėvai, ką tik kioske nusipirkę ledų ant pagaliuko, pasigardžiuodami juos laižė. Mažylis irgi norėjo tokių ledų. Motina jam meiliai pasakė: „Eikš, atsikąsk, viso tau negalima, bus per šalta.“ Vaikas nenorėjo kąsti, tiesė ranką prie pagaliuko, motina atitraukė ledus. Iš nevilties vaikas apsiverkė, tas pat pasikartojo su tėvu, šis meiliai pasakė: „Štai, kiškeli, atsikąsk.“ „Ne, ne“, – sušuko vaikas ir, norėdamas užsimiršti, vėl pasileido bėgti, tačiau vis grįždavo atgal, pavydžiai ir liūdnai pažvelgdavo aukštyn, kur abu augalotieji mėgavosi ledais patenkinti ir solidarūs. Vienas tėvų vis pasiūlydavo vaikui atsikąsti, šis vis ištiesdavo rankelę siekdamas pagaliuko, suaugusiojo ranka, nešina lobiu, vis atsitraukdavo.
Kuo labiau vaikas verkė, tuo labiau smaginosi tėvai. Jie garsiai juokėsi, tarsi tikėdamiesi šiuo juoku pralinksminti ir vaiką: „Žiūrėk, juk tai visai nesvarbu, kam tas teatras?“ Kartą berniukas atsisėdo ant žemės nugara į tėvus ir pradėjo mėtyti žvirgždukus motinos link, paskui staiga atsistojo ir sunerimęs apsidairė, ar tėvai dar čia. Pagaliau tėvas, aplaižęs pagaliuką, padavė jį vaikui ir nužingsniavo toliau. Berniukas lūkestingai lyžtelėjo medžio skiedrą, apžiūrėjo ją, numetė, buvo beketinąs vėl pakelti, tačiau paliko, ir jo kūnelį supurtė gaili, vieniša, nevilties kupina rauda. Galiausiai jis vėl žvaliai nuturseno paskui tėvus.
Man buvo visiškai akivaizdu, kad frustraciją patyrė ne „instinktyvus oralinis noras“, nes atsikąsti berniukas galėjo keletą kartų, – vis dėlto jis ilgai buvo įsižeidęs ir nusivylęs. Tėvai nesuprato, kad jis troško laikyti pagaliuką rankoje kaip kiti, negana to, jie juokėsi, jo poreikiai buvo išjuokti. Priešais du milžinus, besididžiuojančius nuoseklumu ir dar skatinančius vienas kitą, vaikas stovėjo visiškai vienas su savo skausmu, apskritai teįstengdamas ištarti tik „ne“ ir gestais, labai išraiškingais, negalėdamas tėvams išaiškinti. Jis neturėjo užtarėjo. Labai neteisinga tokia situacija, kai vaikas atsiduria priešais du stipresnius suaugusiuosius tarsi prieš mūro sieną; neleisdami vaikui pasiskųsti vienam iš tėvų dėl kito, laikome tai „auklėjimo nuoseklumu“.
Silpno, bejėgio vaiko baimė teikia suaugusiajam stiprybės, taip pat galimybę manipuliuoti kito baime, nes su savąja jis taip elgtis negali.
Galima pasvarstyti, kodėl tėvai tą valandėlę buvo tokie nejautrūs. Kodėl nė vienam nekilo mintis valgyti greičiau ar net išmesti pusę ledų, kad dar neaptirpusį likutį su pagaliuku būtų galima paduoti vaikui? Kodėl abu juokėsi ir laižė labai lėtai rodydami, kad jų nejaudina tokia akivaizdi vaiko neviltis? Jie nebuvo pikti ar šalti, tėvas labai švelniai kalbėjo su mažyliu. Ir vis dėlto bent jau tą valandėlę abu parodė atjautos stygių.
Šį galvosūkį tėra įmanoma išspręsti, į juos pažvelgus kaip į nesaugius vaikus, pagaliau turinčius silpnesnę būtybę, šalia kurios galima jaustis stipresniems. Koks vaikas nėra patyręs, kaip, pvz., šaipomasi iš jo baimės: „Tokių niekų nėra ko bijoti.“ Vaikas susigėsta, kad neįstengia įvertinti grėsmės, jaučiasi suniekintas ir progai pasitaikius tokius jausmus perduos mažesniam vaikui.
Įvairiausi tokių išgyvenimų atspalviai ir niuansai. Visiems jiems bendra tai, kad silpno, bejėgio vaiko baimė teikia suaugusiajam stiprybės, taip pat galimybę manipuliuoti kito baime, nes su savąja jis taip elgtis negali.
Neabejotina ir tai, kad istoriją su ledais mūsų berniukas suvaidins dar sykį, sulaukęs dvidešimties metų, – arba ir anksčiau su broliais ir seserimis, – tačiau tada ledų savininkas bus jis, o kitas taps bejėge, pavydinčia, maža būtybe, anksčiau tūnojusia jo paties sieloje, būtybe, kurią pagaliau galima atskelti ir nukelti į išorę. Taigi panieka mažesniam, silpnesniam – geriausias būdas apsisaugoti, kad nepratrūktų jo paties bejėgiškumo jausmas, ji išreiškia atskilusią jo paties silpnybę. Stipriam žmogui, pažįstančiam savo bejėgiškumą, nes jį išgyvenusiam, nebereikia su panieka rodyti savo stiprybės.
Kartais suaugęs žmogus patiria bejėgiškumo, pavydo ir vienatvės jausmus tik greta savo vaiko, nes pats vaikystėje neturėjo galimybės sąmoningai jų išgyventi. Anksčiau aprašiau pacientą, kurį įkyrybė užkariauti moterį, suvedžioti ją ir palikti kamavo tol, kol jis įstengė sąmoningai išgyventi, kaip buvo keletą kartų motinos paliktas. Pacientas prisiminė, kad būdavo dažnai išjuokiamas, ir pirmą kartą išgyveno anuometinius pažeminimo jausmus. Iki tol visa tai buvo išstumta. Išstumto skausmo galima „atsikratyti“, deleguojant jį savo vaikui. Kaip anoje scenoje su ledais: „Matai, mes dideli, mums galima, tau jie „per šalti“, paūgėsi, tada galėsi mėgautis kaip mes.“
Panieka mažesniam, silpnesniam – geriausias būdas apsisaugoti, kad nepratrūktų tavo paties bejėgiškumo jausmas.
Vaiką žemina ne atsisakymas tenkinti instinktus, o panieka jo asmeniui. Kančią stiprina tai, kad, demonstruodami „didumą“, tėvai nesąmoningai keršija vaikui už jų pačių patirtus įžeidimus. Jo smalsios akys primena jiems jų pačių žeminamą praeitį, ir jie ginasi, pasitelkdami dabar įgytą galią. Kad ir kaip norėtume, negalime išsivaduoti iš elgsenos modelių, kurių labai anksti išmokome iš tėvų. Išlaisvėsime tik leidę sau pajusti ir suvokti, kaip anuomet dėl tokios jų elgsenos kentėjome. Tik tada įstengsime įžvelgti šių ir šiandien dažnai pasitaikančių modelių destruktyvumą.
Daugelis visuomenių papildomai diskriminuoja mažas mergaitės būtent kaip mergaites. Naujagimis ir kūdikis visiškai priklauso nuo motinos, todėl buvusios mergaitės perduoda patirtą panieką savo vaikui nuo pat pirmų jo gyvenimo dienų. Paskui vyras, kaip kiekvienas žmogus prisirišęs prie vaizdinio, kad buvo iš tiesų mylimas, idealizuoja motiną ir niekina kitas moteris, kurioms gali keršyti vietoj motinos. Šios žeminamos moterys dažniausiai savo ruožtu neįstengia nusimesti naštos kitaip, nei užkraudamos ją savo vaikams. Viskas vyksta slapta ir nebaudžiamai; vaikas juk niekur nepapasakos, nebent vėliau prabiltų perversija ar įkyriųjų būsenų neurozė, tačiau jų kalba pakankamai užšifruota, kad neišduotų motinos.
Panieka – silpnojo ginklas, apsauga nuo jausmų, primenančių jo paties istoriją. Visokios paniekos bei diskriminacijos ištakos – daugiau ar mažiau sąmoningas, nekontroliuojamas, slaptas, visuomenės toleruojamas (išskyrus žmogžudystę ar sunkius kūno sužalojimus) suaugusiojo galios naudojimas prieš vaiką. Kaip suaugusiam žmogui elgtis su savo vaiko siela, paliekama vien jo žiniai, ir jis elgiasi su ja taip, tarsi ji būtų jo nuosavybė, – panaši totalitarinės valstybės piliečio patirtis. Vis dėlto žmogus niekada nėra priklausomas nuo valstybės taip, kaip kūdikis priklauso nuo jo teisių negerbiančių tėvų. Kol netapsime jautrūs mažo vaiko kančiai, niekas nekreips dėmesio į tokį galios naudojimą, nepripažins jo ir nuolat jį nuvertins, nes kalbama „tik apie vaikus“. Tačiau po dvidešimties metų šie vaikai taps suaugę ir už viską atsilygins savo vaikams. Sąmoningai kovodami su „pasaulio“ žiaurumu, jie kartu bus nesąmoningai žiaurūs artimiesiems, nes juose glūdinti – neprieinama, gražios vaikystės idealizacijos slepiama – žiaurumo patirtis gena juos prie destruktyvių veiksmų.
Visokios paniekos bei diskriminacijos ištakos – daugiau ar mažiau sąmoningas, nekontroliuojamas, slaptas, visuomenės toleruojamas suaugusiojo galios naudojimas prieš vaiką.
Kad užkirstume kelią tokiam destruktyvumo „paveldėjimui“ iš kartos į kartą, be galo svarbus emocinis įsisąmoninimas. Antausį skeliantis, mušantis ar įžeidinėjantis žmogus žino, kad skaudina kitą, net jei ir nežino, kodėl taip elgiasi. Labai dažnai mūsų tėvai ir mes patys visiškai nenutuokėme, kaip skausmingai, kaip giliai ir neišdildomai pažeidėme augančią mūsų vaikų savastį. Didelė laimė, jei tai pastebi ir pasako mūsų vaikai, suteikdami mums galimybę pamatyti savo neapsižiūrėjimus ir nusižengimus ir atsiprašyti. Šitaip mūsų vaikai galės nusimesti iš kartos į kartą perduodamas galios, diskriminacijos ir paniekos grandines. Sąmoningai išgyvenę ankstyvąjį bejėgiškumą ir pyktį, jie neprivalės jėga kratytis bejėgiškumo.
Vis dėlto dažniausiai žmogus vengia emocinio savo paties vaikystės kančių išgyvenimo, ir kaip tik todėl šios kančios tampa slaptu naujų, kartais labai subtilių kitos kartos pažeminimų šaltiniu. Veikia įvairūs gynybos mechanizmai, kaip antai neigimas (pvz., savo skausmo), racionalizacija („Aš privalau auklėti savo vaiką“), perstūmimas („Ne tėvas, o sūnus skaudino mane“), idealizavimas („Tėvo mušimas man tik į naudą“) ir t. t., bet pirmiausia pasyvios kančios pavertimo aktyviu elgesiu mechanizmas. Tolesni pavyzdžiai iliustruoja, kaip žmonės, labai besiskiriantys asmenybės struktūra ir išsilavinimo lygiu, be galo panašiai neigia savo vaikystės likimą.
Graikų valstiečių sūnus, apie trisdešimties metų, nediduko restorano Vakarų Europoje savininkas, pasididžiuodamas pasakoja, jog apskritai negeria alkoholio ir kad už tai dėkingas tėvui. Kartą jį, penkiolikos metų grįžusį namo girtą, tėvas taip primušęs, kad ištisą savaitę jis nepajėgė vaikščioti. Nuo to laiko alkoholis esąs jam toks atgrasus, jog niekada nėra paėmęs nė lašo burnon, nors profesija verčianti jį nuolat susidurti su alkoholiu. Išgirdusi, kad vyriškis rengiasi vesti, paklausiau, ar ir jis muš savo vaikus. „Žinoma, – pasigirdo atsakymas, – tik lazda tinkamai išauklėsi vaiką; tai geriausias būdas pelnyti pagarbą. Aš, pvz., niekada neužsirūkyčiau savo seno tėvo akivaizdoje, nors jis pats rūko, – tai mano pagarbos jam ženklas.“ Šis žmogus neatrodė nei kvailas, nei nesimpatiškas, vis dėlto jis nebuvo itin išsilavinęs. Galima buvo puoselėti iliuziją, kad intelektinis švietimas kada nors pasipriešins psichikos griovimo procesui.
Labai dažnai mūsų tėvai ir mes patys visiškai nenutuokėme, kaip skausmingai, kaip giliai ir neišdildomai pažeidėme augančią mūsų vaikų savastį.
Vis dėlto ar atsilaikys ši iliuzija kitu atveju, aptariant išsilavinusio žmogaus pavyzdį?
Talentingas čekų rašytojas aštuntajame dešimtmetyje skaito savo kūrybą viename Vokietijos Federacinės Respub-likos mieste. Paskui užsimezga pokalbis su publika, rašytojui pateikiami klausimai apie jo gyvenimą, į kuriuos jis nuoširdžiai atsakinėja. Sakosi kadaise buvęs aktyvus Prahos pavasario dalyvis, vis dėlto dabar besimėgaująs didele laisve, galįs dažnai keliauti į Vakarus. Nuosekliai pavaizduoja pastarųjų metų savo šalies raidą. Klausiamas apie vaikystę, iš susižavėjimo spindinčiomis akimis pasakoja apie labai gabų, visapusišką tėvą, dvasiškai jį skatinusį ir buvusį jam ištikimu draugu. Tik tėvui jis galėjęs parodyti pirmuosius apsakymus. Tėvas labai juo didžiavęsis, net mušdamas, bausdamas už motinos nurodytus nusižengimus, didžiavęsis, kad sūnus neverkia. Už ašaras vaikas sulaukdavo papildomų smūgių, todėl išmoko jas nuryti ir pats didžiavosi savo narsa galįs taip nudžiuginti nuostabųjį tėvą.
Šis žmogus kalbėjo apie reguliarų mušimą tarsi apie normaliausią dalyką pasaulyje (jam jis ir buvo normaliausias), paskui pridūrė: „Man tai nė kiek nepakenkė, tik parengė gyvenimui, suteikė tvirtybės, išmokė sukąsti dantis. Todėl ir mano profesinė raida tokia puiki.“ Galima pridurti, kad kaip tik todėl jis įstengė taip puikiai prisitaikyti prie komunistinio režimo.
Kitaip nei minėtas čekų rašytojas, kino režisierius Ingmaras Bergmanas, per televizijos laidą visiškai sąmoningai pasakodamas apie savo vaikystę, parodo kur kas daugiau supratimo (nors perdėm intelektinio): jis pats vadina savo vaikystę pažeminimų istorija, nes pažeminimas buvo pagrindinė auklėjimo priemonė. Prisišlapinęs į kelnes, vaikas turėdavo ištisą dieną vilkėti raudoną suknelę, kad visi žinotų, o jam būtų gėda. Ingmaras Bergmanas buvo jaunesnysis iš dviejų protestantų pastoriaus sūnų. Televizijos interviu jis pasakoja apie dažną jo vaikystės dienų sceną: tėvas pliekia vyresnįjį brolį. Motina nušluosto kruviną brolio nugarą vata. Jis pats sėdi ir žiūri.
Šią sceną Bergmanas pasakoja nesijaudindamas, visiškai šaltai. Regi jį, vaiką, ramiai sėdintį ir žiūrintį. Jis nepabėgo, neužsimerkė, nerėkė. Susidaro įspūdis, kad ši iš tikrųjų vykusi scena kartu yra tarsi priedanga, slepianti tai, kas jam pačiam nutiko. Kažin, ar toks tėvas mušė tik brolį. Daugybė žmonių ilgą laiką būna įsitikinę, kad žeminami buvo tik broliai ir seserys. Tik atskleidžiančios psichoterapijos procese jie su pykčiu ir bejėgiškumu, įniršiu ir pasipiktinimu prisimena ir išgyvena, kokie pažeminti ir vieniši jautėsi jie patys, mušami mylimo tėvo.
Tapę jautresni vaikystės žiaurybėms, kurias visuomenė iki šiol neigia, ir jų padariniams, savaime prisidėsime stabdydami prievartos perdavimą iš kartos į kartą
Vis dėlto Bergmanas ne tik perstūmė ir neigė savo kančią, jis turėjo ir kitą galimybę, būtent kurti filmus ir deleguoti žiūrovams tuos jausmus, nuo kurių gynėsi pats. Galima būtų įsivaizduoti, kad mes kaip žiūrovai esame priversti pajusti jausmus, kurių jis, tokio tėvo vaikas, anuomet negalėjo atvirai išgyventi, tačiau vis dėlto išsaugojo. Sėdime priešais ekraną tarsi anuometinis mažas berniukas, regime „mūsų brolio“ patiriamą žiaurumą ir jaučiamės nepajėgūs arba nesutinkame jį priimti autentiškais jausmais. Mes atmetame jį. Paskui išgirdus Bergmaną apgailestaujant, kad jis iki 1945 m. nepermatęs nacionalsocializmo, nors Hitlerio laikais dažnai keliaudavęs į Vokietiją, man atrodo, kad toks aklumas – kaip tik šios vaikystės padarinys. Juk žiaurumo atmosfera tvyrojo aplink jį nuo mažens. Kaip ji galėjo patraukti jo dėmesį?
Kodėl pateikiau trijų vyrų, kurie buvo mušami vaikystėje, pavyzdžius? Ar tai nėra kraštutiniai atvejai? Ar ketinu gvildenti mušimo padarinius? Ne, anaiptol. Galime ramiai priskirti juos prie ryškių išimčių. Parinkau šiuos pavyzdžius iš dalies todėl, kad tie vyrai nepatikėjo man jų kaip paslapties, viešai paskelbė visuomenei, tačiau pirmiausia norėdama parodyti, kad dėl vaiko polinkio smarkiai idealizuoti net didžiausias smurtas lieka paslėptas. Nėra teismo, prokuroro, nuosprendžio, viskas lieka paslėpta praeities tamsoje, o iškylantys faktai pavadinami geradarybėmis. Jei šitaip nutinka net akivaizdžiausiu fizinio kankinimo atveju, kaip nustatyti sielos kankinystę, apskritai mažiau regimą ir kur kas labiau ginčytiną? Kas iš mūsų iš tikrųjų pripažins tokius subtilius pažeminimus, kaip minėtame pavyzdyje su ledais? Tačiau juos atskleidžia kiekvienas psichoterapijos procesas, kai tik pacientai leidžia sau išreikšti jausmus. Tėvų išnaudojamas vaikas patiria daugybę seksualinių ir neseksualinių pažeminimų ir žiaurumų, kuriuos paskui (dažnai jau pats būdamas tėvas ar motina) vargais negalais aptinka psichoterapijos procese.
Puritoniškoje aplinkoje augęs vyras galbūt labai varžosi, atlikdamas santuokinį seksualinį aktą ir, pvz., tik maudydamas savo dukrelę, pirmą kartą drįsta apžiūrėti moteriškus lyties organus, pažaisti su jais ir susijaudinti. Moteris, kuri vaikystėje buvo prievartaujama, kurią išgąsdino ir pažemino erekcija, jaučia baimę vyro lyties organui. Tokia motina kartais įstengia įveikti baimę tik greta mažučio sūnaus. Pvz., ji „nusausina“ išmaudytą vaiką taip, kad šis patiria erekciją, jai nepavojingą, negrėsmingą. Arba nesibaimindama masažuoja berniuko penį iki pat paauglystės, tariamai tam, kad „įveiktų fimozę“ (apyvarpės susiaurėjimą). Saugoma neabejotinos meilės, kurią motinai jaučia kiekvienas vaikas, ji gali tęsti tikruosius, drovius, labai anksti nutrauktus seksualinius tyrimus.
Stebėkite situacijas su svetimais vaikais, stengdamiesi įsijausti į vaiką, o pirmiausia ugdykite atjautą savo paties likimui.
Tačiau kas nutiks vaikui, kurį išnaudojo seksualiai suvaržyti tėvai? Kiekvienam vaikui reikia švelnių glamonių, jis laimingas jas patirdamas. Tačiau kartu sutrinka, kai pažadinami jausmai, kurie jo amžiuje spontaniškai nebūtų kilę. Sutrikimą dar labiau stiprina ta aplinkybė, kad jo paties autoerotinė veikla sulaukia tėvų draudimų arba niekinamų žvilgsnių.
Yra ir kitų vaiko prievartavimo formų, ne tik seksualinis prievartavimas, pvz., pasitelkiant indoktrinaciją, – ir „antiautoritarinio“, ir „gero auklėjimo“ pagrindą. Bet kuri iš šiųdviejų auklėjimo formų neskatina suvokti tikrųjų vaiko poreikių dabartinėje jo raidos fazėje. Laikant vaiką nuosavybe, kuria siekiama tam tikrų tikslų, savinantis jį, prievarta stabdomas gyvas jo augimas.
Tarsi savaime suprantama, kad auklėdami vaikus dažnai pirma nukertame gyvybingas šaknis, paskui dirbtiniu būdu mėginame pakeisti jų natūralią funkciją. Antai pirma užkertame kelią vaiko smalsumui („kai ko negalima klausti“), o paskui, kai jau stinga natūralių paskatų mokytis ir kyla sunkumų mokykloje, siūlomos papildomos pamokos. Panašiai elgiasi narkomanas. Žmonės, vaikystėje privalėję užgniaužti stiprius jausmus ir sėkmingai juos slopinę, pasitelkdami narkotikus arba alkoholį dažnai mėgina – bent trumpam – atgauti prarastą išgyvenimų stiprumą.
Kad išvengtume vaiko nesąmoningo prievartavimo ir diskriminacijos, apskritai pirma turime sąmoningai juos išgyventi. Tik jautrėdami subtiliems vaiko pažeminimo būdams, įstengsime pajusti tokią pagarbą vaikui, kokios jam reikia nuo pirmųjų gyvenimo dienų, kad galėtų psichiškai augti. Yra įvairių tokio jautrėjimo ugdymo būdų, pvz., galima stebėti situacijas su svetimais vaikais, stengiantis įsijausti į vaiką, ir pirmiausia ugdyti atjautą savo paties likimui.
———-
Prievartos ištakos pagal Alice Miller
12 tezių
1. Kiekvienas vaikas ateina į pasaulį tam, kad augtų, bręstų, gyventų, mylėtų, išreikštų jo saugumą užtikrinančius poreikius ir jausmus.
2. Vaiko raidai reikia suaugusiųjų, gerbiančių jį ir mylinčių, garbingai padedančių orientuotis, dėmesio ir apsaugos.
3. Šių gyvybiškai svarbių vaiko poreikių frustracija, vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jo mušimas, baudimas, prievartavimas, manipuliacija, atstūmimas, apgavystė, jei jų liudininkas (asmuo, kuris padėtų suvokti tikrąją padėtį, tai, kad smurtas yra smurtas ir niekas daugiau – red.) niekada neįsikiša, neišdildomai pažeidžia vaiko integralumą.
4. Normali reakcija į traumą – pyktis ir skausmas. Vaiką traumuojantys aplinkiniai draudžia pykti, vienatvėje išgyventi skausmą pačiam vaikui nepakenčiama, todėl jis priverstas slopinti šiuos jausmus, išstumti traumos prisiminimą ir idealizuoti savo kankintojus. Paskui jis nebežino, kaip su juo buvo elgiamasi.
5. Nuo tikrosios priežasties atsieti pykčio, bejėgiškumo, nevilties, ilgesio, baimės ir skausmo jausmai pasireiškia destruktyviais veiksmais, nukreiptais į kitus (nusikaltimai, tautų žudynės) arba į save (narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, psichikos ligos, savižudybė).
6. Keršto aukomis labai dažnai tampa vaikai, jiems primetama atpirkimo ožio funkcija, antra vertus, mūsų visuomenėje vis dar galima persekioti juos visiškai nebaudžiamam, net gerbiamam, pavadinus šį persekiojimą auklėjimu. Tragiška, jog muši savo vaiką tam, kad nejaustum, ką padarė tavo paties tėvai.
7. Kad smurtą patyręs vaikas netaptų nusikaltėliu ar psichikos ligoniu, jam būtina bent kartą gyvenime sutikti žmogų, aiškiai žinantį, kad ne mušamas, bejėgis vaikas, o aplinkiniai yra bepročiai. Visuomenės žinojimas gali padėti išgelbėti gyvenimą, o nežinojimas skatinti jo griovimą. Giminaičiai, advokatai, teisėjai, gydytojai ir slaugytojai turi didžią galimybę stoti vaiko pusėn tikėdami juo.
8. Iki šiol visuomenė saugojo suaugusiuosius ir kaltino aukas. Jos aklumą parėmė teorijos, visiškai atitinkančios mūsų prosenelių auklėjimo modelį, taigi laikančios vaiką sukta, blogų instinktų valdoma būtybe, išgalvojančia melagingas istorijas, užsipuolančia niekuo dėtus tėvus arba geidžiančia jų. Iš tikrųjų kiek-vienas vaikas dėl tėvų žiaurumo yra linkęs kaltinti save, nepripažinti tėvų, kuriuos visada myli, atsakomybės.
9. Pasitelkiant naujus psichoterapijos metodus prieš keletą metų pavyko įrodyti, kad išstumti trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir, likdami nesąmoningi, veikia tolesnį suaugusio žmogaus gyvenimą. Negana to, elektroniniai dar negimusių kūdikių tyrimai atskleidė aplinkybę, kurios daugelis suaugusiųjų iki šiol nesuvokia, būtent tai, kad vaikas nuo pat pradžių jaučia ir švelnumą, ir žiaurumą, ir pats jų mokosi.
10. Šitai žinant aiškėja, kad bet koks absurdiškas elgesys turi slaptą logiką, kuri atsiskleidžia, kai traumuojanti vaikystės patirtis jau neprivalo likti tamsoje.
11. Tapę jautresni vaikystės žiaurybėms, kurias visuomenė iki šiol neigia, ir jų padariniams, savaime prisidėsime stabdydami prievartos perdavimą iš kartos į kartą.
12. Žmonės, kurių integralumas vaikystėje nebuvo pažeistas, kurie patyrė tėvų globą, pagarbą ir sąžiningumą, jaunystės metais ir vėliau bus protingi, jautrūs, atjaučiantys ir labai imlūs įspūdžíams. Jie džiaugsis gyvenimu ir nejaus poreikio žaloti ar net žudyti kitą arba save. Savo galią jie panaudos gynybai, o ne kitų puolimui. Silpnesniuosius, taigi ir savo vaikus, jie apskritai tegalės gerbti ir globoti, nes patys kadaise patyrė pagarbą ir globą, ir nuo pat pradžių sukaupė tokią patirtį (o ne žiaurumą). Šie žmonės niekada neįstengs suprasti, kodėl jų protėviams kadaise prireikė sukurti milžinišką karo pramonę tam, kad pasijustų šiame pasaulyje gerai ir saugiai. Gynyba nuo vaikystės grėsmių netaps nesąmoningu jų gyvenimo uždaviniu, todėl su realiomis grėsmėmis jie galės elgtis racionaliau ir kūrybiškiau.
Ištrauka iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“ (Des Drama Des Begabten Kindes, 1979), kurią lietuviškai 2011 metais išleido leidykla „Vaga“)
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą