Kartais nutinka taip – išgirsti istoriją, ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nutinka retai, bet kai nutinka, pasikeičia vertybės.
Tokią istoriją vienas išmintingas dvasininkas papasakojo jauniems tėvams.
“Mūsų cerkvė užsiima labdara. Mes lankome našlaičių prieglaudas, dovanojame vaikams viską, ko jiems reikia, rūpinamės jais, mokome.
Vieną kartą aš patekau į patalpą, kur buvo visai mažiukai vaikučiai – jiems buvo po kelis mėnesius. Aš neišgirdau vaiko verksmo ar riksmo…
Kambaryje buvo absoliuti tyla. Vaikai miegojo, jie gulėjo tylėdami savo lovelėse. „Kodėl taip yra? – paklausiau aš auklytės.
“Vaikai verkia ir rėkia, kai tik pas mus papuola. Verksmas – tai signalas suaugusiems: Ateikite čia, paimkite mane ant rankų ir nuraminkite“. Bet pas mus niekas neturi laiko, kad galėtume skirti jį kiekvienam mažyliui.
Jie negauna švelnumo ir šilumos, todėl nutyla. Niekas neateis, kad paimtų juos ant rankų ir nuramintų. Jie palikti likimo valiai. Jie supranta, kad liko vieni“.
Kai girdi tokius žodžius, širdis prisipildo dėkingumu tėvams, giminaičiams ir draugams, kurie pasiruošę bet kurią minutę ateiti į pagalbą“.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą