Nežinau, kas tai sugalvojo, bet metodas veikia. Jo esmė labai paprasta: jeigu vaikas kažkuo užsiėmęs – palikite jį ramybėje. Su sąlyga, žinoma, kad tai, kuo jis užsiima yra saugu, nepažeidžia jokių taisyklių ir normų ir nesibaigs katastrofa.
Trumpiau tariant, jeigu jis sėdi ir jau ištisą valandą brūžina vieną ir tą pačią mašinytę per kilimą, nereikia jam siūlyti sąmoningesnių, naudingesnių, ugdančių ar ne tokių keistų užsiėmimų. Tegu sau brūžina, motin, o tu išgerk kavos, padrybsok su knyga, nusilakuok nagus ar tiesiog pasikrapštyk nosį per tą laiką.
Užimtas? Nuostabu!
Vaikas išardė piramidę ir pusę valandos atkakliai sukinėja žiedelius ant pirštų. O Jėzau, juk jis neužimtas!!! Skubiai puolame prie vaiko, paaiškiname sakralinę piramidės prasmę ir šventą žaidžiančio su ta piramide vaiko pareigą – sumaustyti ant pagaliuko žiedelius nuo didžiausio iki mažiausio. Džiaugiamės, kad štai dabar žaidimas nukrypo naudinga linkme… Oi! Visgi nenukrypo… Piramidė vaiko daugiau nebedomina. Mama, ateik čia, aš noriu to, noriu ano, na va, man reikia baigti sriubą virti, o dabar vaikas ant kojos kaba, o juk ramiai sėdėtų sau, žaistų…
Kas įdomiausia, suaugusieji žino, kas yra „reikia“, o taip pat jie turi ir kitą taisyklę – „ką noriu, tą ir darau“. Tarkime, pas suaugusį žmogų per jo šventą ir neliečiamą laisvadienį kažkas ateina ir klausia: „Arbatą geri? Šaunuolis. Tik, štai, pirmas dalykas – arbatos niekas negeria iš kavos puodelių, o antra – še tau raketę, marš teniso žaisti, pažiūrėk koks geras oras!“ Toks svečias, savaime aišku, bus pasiųstas, tikėsimės, mandagia forma. O gal ir blogiau.
O su vaikais lygiai taip pat elgtis galima. Juk suaugusieji geriau žino, tiesa?
O vaikui nusispjauti, kad geležinkeliu turi važinėti garvežys, kad būtent tokia šio žaidimo prasmė. Jis nori atsisėsti kamputyje ir ištisą valandą šaudyti į jam vienam regimus taikinius tame geležinkeliuke.
Tegu sau šaudo. Jam reikia.
Dukra neseniai aptiko mano kojines. Per tą laiką, kol ji absoliučiai beprasmiškai švaistė neišpasakytai brangų laiką, kurį galima buvo skirti ugdantiems užsiėmimams, kol movėsi kojines ant kojų ir rankų, darė iš jų šalikus ir tiesiog taršė, spėjau išsiplauti ir išsidžiovinti plaukus, pasidaryti makiažą, išplauti indus ir atsigerti arbatos. „Suorganizavau“ vaikui ramią ir patenkintą mamą.
Kaimynė skundžiasi, kad jos vaikas neturi jokios iniciatyvos. Pasižiūrėjau, ką jie lauke veikia. „Eik pačiuožinėk nuo kalniuko! Eime pasisupti! Pažaiskime su kamuoliuku! Eime, papiešime kreidutėmis! Ko tu stovi išsižiojęs, griebk dviratuką!“
Iš kur pas tą vaiką iniciatyva, jeigu jį kažkas iš šalies pastoviai perjunginėja tarsi televizoriaus pultelį ir jis net nespėja suprasti – patinka jam tas užsiėmimas, ar ne?
Tai štai: jeigu vaikas žaidžia – nelįsk prie jo.
O jei tiesiog guli ir koją krutina – irgi. Tegu paguli. Klaiku ir siaubinga, savaime aišku, kad jis ištisą pusvalandį nepūs muilo burbulų, neatliks logopedo rekomenduotų pratimų, nepieš, nesimokys raidžių, tačiau…
Jis turi išmokti pats susirasti sau užsiėmimą, tai jam suaugusiame gyvenime labai stipriai pravers.
Pažiūrėk į vaiką, kuris užsiima atseit beprasmiškais niekais, primesk, ar tie niekai nepavojingi ir gaudyk momentą – užsiimk, kuo nori, kol vaikas nereikalauja tavo dėmesio. O jau paskui į kažką naudingo galima persijungti. Tada, kai tam bus pasiruošę visi šio proceso dalyviai.
Sugalvojau ne aš, kaip jau sakiau. Bet veikia kuo puikiausiai.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą