Greitai bėgantis laikas. Greitai besikeičiantys jausmai. Nebėra laiko pergyventi skausmo. Žmonės lanko psichologus dažniausiai turėdami tik vieną tikslą – kad kuo greičiau nuslopintų skausmą. Kad kuo greičiau nustotų jausti. Ir vėl bėgte į gyvenimą, darbą, šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nieko nejaustų. Kad gyventų ir netrikdytų neramios mintys.
Nes skausmas – tai jausmai. Signalas. Kur pažeistas vientisumas, ten ir skauda. Kur žaizda, ten ir skauda. Kur žaizda, ten negali neskaudėti. Jeigu organizmas gyvas, jis reaguoja skausmu į traumą, ligą, darbo sutrikimą.
Yra išeitis – tapti kiborgu, robotu, tada neskaudės. Apskritai niekada. Tačiau tada ir saulėlydis nedžiugins, ir vynas nebus skanus. Juk tai irgi jausmai.
Žaizda akimirksniu neužgyja. Reikia nuskausminančiu tepalu patepti. Aprišti. Tačiau žaizda vis tiek neužgis anksčiau, nei suveiks visi organizmo apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Neįmanoma priversti kraujo greičiau krešėti, o ląstelių – regeneruotis. Viskas vyksta savu greičiu ir savo laiku.
Tas pats ir su psichika. Jai reikia leisti pereiti visus etapus. Nestabdyti specialiai (nekrapštyti žaizdos), nespartinti procesų (teplioti žaizdą visais tepalais iš karto). Reikia tiesiog leisti, kad išsiskaudėtų.
Skausmą sukelia netektis. Išsiskyrimas. Bloga žinia. Neatsakytas skambutis. Grubus žodis. Nemeilė. Ignoravimas. Pavydas.
Tik reikia ne bėgti, ne slėptis, ne gelbėtis, o išgyventi ir pergyventi. Persirgti. Kaip susirgus gripu reikia išsigulėti lovoje, siurbčiojant arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną. Pripažinti, ką jauti ir tą jausmą įvardinti: „Taip, aš pavydžiu“, „Taip, aš bijau ją prarasti, mirtinai bijau“. Ir jausti. Verkti, pykti, išlieti pyktį, kentėti, žiūrinėjant senas nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Galima ir neišsiųsti, bet būtinai rašyti. Skirti dalį laiko tam, kad pergyventum situacijos sukeltą skausmą. Pabūti su juo, nesiblaškant. Specialiai skirti laiko skausmo pergyvenimui.
Psichika pati įjungia apsauginius mechanizmus, jei tik nepradėsite jai trukdyti. Perskaudės, išsiskaudės ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus suvokimas, kas gi čia atsitiko. Dar vėliau galima bus priimti situaciją ir atsiras noras eiti toliau. Visa tai norėjote gauti iš karto, tuojau pat, pačioje pradžioje.
Sutinku, keistokas receptas. Tačiau juk patys žinote: bet kokių nuskausminančių vaistų veikimas pasibaigia, o žaizda nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą