Bjauriausia vaikų auklėjime yra tai, kad niekas nesuteikia garantijų. Gali iš kailio išsinerti, dirbti keturiose darbovietėse, pirkti pačius geriausius daiktus ir vežioti vaiką po pasaulį – ir vis tiek netapti geriausiu tėvu ar geriausia mama. Gali atsitikti netgi taip, kad vaikas paskui prisimins savo mažas dienas kaip katastrofą.
Kodėl taip nutinka? Tikriausiai todėl, kad suaugusieji mažai galvoja, ko reikia būtent vaikui. Jie įgyvendina savo pačių svajones, pasiduoda savo baimėms, nenori nieko klausytis ir girdėti, kadangi yra šventai įsitikinę, jog būtent jie geriausiai viską žino. Tėvai, kaip ir visi kiti suaugusieji, yra įsitikinę, kad laimė – sudėtingas daiktas, jos siekiant reikia daug dirbti, viską kontroliuoti ir motyvuoti.
Tačiau vaikams reikia visai ne šito. Jiems reikia paprastų dalykų, kurių mums taip trūksta suaugusiame gyvenime. Vaikai apie tai, žinoma, nepasakys ir galbūt pareikalaus eilinio madingo žaisliuko. Tačiau reikia visada turėti galvoje, kad patys svarbiausi dalykai pasaulyje – ne daiktai.
Tai apie ką gi nekalba vaikai?
Kai įžengiau į paauglystę, teko matyti filmą, kuriame pagrindinis herojus paraše laišką sau pačiam ateityje, kokiu jis norėtų būti tėvu. Jam atrodė, kad kai užaugs, visiškai nustos suprasti savo vaiką, kaip ir jo tėvas dabar. Filmo pavadinimą jau seniai užmiršau ir netgi nepamenu, kuo baigėsi visa ta istorija, tačiau man tada labai norėjosi parašyti sau kažką panašaus, kad paskui galėčiau atsigręžti atgal ir prisiminti, ką reiškia būti paaugle.
Gaila, bet šito nepadariau, paauglystė padarė savo, bendrauti su bendraamžiais tuo metu buvo įdomiau, nei refleksuoti dėl santykių su tėvais. Ir štai, praėjus daug metų, atsigręžus atgal, bendraujant su klientais ir draugais, teko padaryti išvadą, kad iš tėvų mums norėjosi labai paprastų dalykų.
Niekada neteko matyti, kad kuris nors mano klientas, jau būdamas suaugęs žmogus, verkšlentų dėl to, kad jam kažkada kažko nenupirko. Ar kad šeima turėjo mažai pinigų. Ar kad tėvai nebuvo tokie kieti, kad juos galima būtų drąsiai supažindinti su draugeliais. Nesu girdėjusi, kad kas nors skųstųsi, jog tėtis taip ir netapo korporacijos vadovu, o mama anaiptol ne tokia graži, kaip merginos iš žurnalų. Neteko bendrauti su klientu, kuris klaikiai didžiuotųsi, jog visa tai tėvams vis dėlto pavyko. Niekas iš mano pacientų nesakė, jog suprato, kad mama jį myli iš to, jog buvo užverstas žaislais ir vežiojamas po visą pasaulį.
Apie ką gi kalba per mano konsultacijas suaugti jau spėję vaikai, kai kurie iš jų jau patys tapę tėvais? Jų signalai tėvams dažniausiai labai paprasti.
- Priimk mane tokį, koks esu;
- Nelygink manęs su kitais ir savimi;
- Vertink tai, ką darau, net jeigu man blogai gaunasi;
- Skirk man laiko. Man tai žymiai svarbiau už tavo viršvalandžius ir sterilią tvarką namuose;
- Atkreipkite į mane dėmesį, net jeigu turite problemų;
- Nesibarkite mano akivaizdoje – man gali būti labai baisu;
- Pasidomėkite ir mano nuomone, atsižvelkite į ją;
- Gyvenimas – tai ne pastovus kambarių tvarkymas ir ne nesibaigiančios pamokos;
- Nevadink manęs įžeidžiamais vardais, aš juos paskui prisiminsiu visą gyvenimą.
Sąrašą galima pratęsti, tačiau ir iš tokio sutrumpinto varianto galima suprasti, kad niekas iš vaikų nereikalauja to, ką taip stengiasi iš visų jėgų jiems duoti suaugusieji: geriausio darželio, geriausios mokyklos, geriausio telefono, geriausių drabužių ar žaisliukų. Visa tai gauti labai malonu, tačiau tai – antriniai dalykai. Kadangi, kaip sakoma, patys geriausi daiktai pasaulyje – ne daiktai.
O ką daryti suaugusiam, kuriam tėvai vaikystėje nedavė svarbiausio? Pirmiausiai reikia nustoti laukti to iš jų ar dar iš ko nors – tai visiškai beprasmiška. Duokite sau tai patys: vertinkite, ką darote, nepriekaištaudami. Gerbkite savo erdvę ir ribas. Visada prisiminkite, kad jūsų nuomonė irgi vertinga. Trumpiau tariant, tapkite pats sau tuo tėvu ar mama, kurio jums dėl kažkokios priežasties taip trūksta.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą