Skubėjome į darželį ir į darbelį, o pakeliui sutikome mielą katinėlį, su kuriuo būtinai reikia pasišnekėti.
Kantrybė. Kantrybė. Kantrybė. Būnant tėvais uoj kokia pageidautina vertybė bei dorybė. Dauguma etapų auginant vaiką ateina ir praeina. Kantrybė yra vienas iš tų dalykų, kurių reikia nuo pradžios iki pabaigos. Gausiai.
Turime kūdikį. Kantriai maitinam, migdom, pilvo dieglius naikinam, visko mokinam.
Turime mažylį. Kantriai per 20 metrų kiemą einame 30 min. apžiūrėdami kiekvieną pakeliui rastą įdomumą. Ir vis dar kantriai laukiame tos nakties kai non-stop pamiegosime ilgiau nei 4-5 valandas per naktį.
Turime priešmokyklinuką. Kantriai atsakinėjame į visus genialius klausimus iš serijos: o kaip elektra patenka į laidus, ką valgė dinozaurai, kokio storumo vamzdis yra ugnikalnyje ir kaip greitai + kaip aukštai iš jo išsiveržia lava, kodėl lėktuvas skrenda, o vaikas ne ir t.t.
Vaikas auga, o kantrybės sąrašas tęsiasi iki be galo.
Kantrybė toks jau dalykas, kad parduotuvėje jo nenusipirksi. O jei neturėsi tikrai nebūsi labai geras tėvas. Bet gera žinia ta, kad kiekviena diena dovanoja daugybę galimybių praktikuotis ir tapti vis kantresniam. Rašome 5 būdus treniruoti tėvišką kantrybę.
1. Į situacijas žvelgti vaiko akimis. Jūsų vaikas tikrai nesupranta būtinybės paimti į glėbį nešvarius skalbinius, sugrūsti juos į skalbyklę, uždaryti, įpilti miltelių, įjungti ir nedelsiant išeiti iš vonios. Jūsų vaikas mato būtinybę įkišti ranką, patikrinti kaip sukasi skalbyklės būgnas. Imti skalbinius po vieną ir bandyti išsiaiškinti kieno tai apatiniai, kojinės, marškinėliai ir t.t. Ši kojinė mamos, ši tėčio, o čia mano. Kur kita kojinė? Mes gi plausim dvi, o čia tik viena.
Arba kas pasakė, kad vakarienę ant stalo reikia patiekti lygiai 19 val. Jei vaikui pvz.: norisi padėti mamai koldūnus padaryti ar bent jau juos į puodą po vieną sudėti. Aha, koldūnus vakarienei 4 asmenų šeimai po vieną, kiekvieną apžiūrint sudėti į puodą. Vakarienę patiekti išeis 19.15 val. Na ir kas? Gal mums, suaugusiems tai atrodo neproduktyvu, bet vaikui reikalinga patirtis. Reikėtų džiaugtis, kad vaikas domisi ir mokosi padėti.
2. Iš anksto planuokite viską taip, kad užtruksite ilgiau nei įprastai. Jei pakeliui stabtelti parduotuvėje ir greit pričiupti ko trūksta vakarienei užtrunka 15 min., stabtelėdami su vaiku nusiteikite / susiplanuokite / namie laukiančius įspėkite, kad užtruksite 25 min. Reikia būti protingu ir iš anksto susitaikyti – per 15 min. spėti neįmanoma. Saugodami save nuo susinervinimo, nusivylimo, vaiko skubinimo, apiburbėjimo ir visų nuotaikų sugedimo susimilkite ir visa savo esybe nusiteikite užtrukti ilgiau. Ir taip su viskuo. Į svečius ruoštis puoštis pradėkite 10-15 min. anksčiau, turėsite laiko su viena kojine ant kojos užlipti ant palangės, nes gi šiukšlių mašina atvažiavo ir pilasi šiukšles iš konteinerio. Ryte kelkitės 10 min. anksčiau, kad ir meška dantis turėtų laiko išsivalyti, be to, būtinai reikės pašnekinti pakeliui ant šaligatvio sutiktą vabalą. Viską planuojant taip, kad turėtume tarsi laisvo laiko tarpus nenumatytiems labai svarbiems atvejams, galime atsipalaiduoti, nusiraminti ir būti tiesiog kantrūs, kai tas nenumatytas svarbus atvejis atsitinka.
3. Vienas darbas / reikalas vienu metu. Kantrybę prarasti labai lengva kai galvoji apie milijoną darbų, kurie seks lygiagrečiai arba iš karto po to, kuris „šiuo metu užstrigęs“. Pavyzdžiui, mažasis vis dar bėgioja po kambarį, dūksta, nors jau turėtų stovėti duše. Tėvai dar nenuvairavę išdykėlio į dušą jau galvoja, kad dar po to dantis reiks valytis, rūbus susilankstyti, susitarti kurią pižamą dėtis, pižamą apsidėti, pasaką skaityti, susiderėti, kad vieną pasaką, o ne tris ir t.t. ir t.t. Žodžiu tuo momentu kai situacija „beviltiškai pastrigusi“ nes vaikas turi savo reikalų, nesusisiejančių su mūsų planais, jei tik ateina mintis, kad po to, kai kažkaip įveiksim šį momentą bus dar 103 kuriuos reikės įveikti, iš karto ištinka panika ir bet kokie kantrybės likučiai bemat išgaruoja. Todėl kažkaip reikia susiimti ir šiuo momentu galvoti tik apie vieną darbą. Dabar einam iki dušo. Po to kita VIENA mintis, pvz.: valom dantis ir t.t. ir t.t. žingsnelis po žingsnelio, darbelis po darbelio. Galvojant tik apie vieną darbelį daug lengviau, ne taip baisu, viskas atrodo įveikiama ir kantrybę išsaugoti daug lengviau.
4. Paklausti savęs „Kaip situacija atrodys po valandos?“. Kai situacija tampa nevaldoma, kantrybę prarasti labai lengva. Bet jei kažkaip pavyksta susiimti ir nors sekundę pagalvoti kaip bus po pusvalandžio, valandos, rytoj… Iš karto supranti, kad viskas vėl bus rožinėm spalvom piešta, vaikas linksmas, su mama / tėčiu susidraugavęs, paklusnus, gražiai valgys ir t.t. Žodžiu šita situacija, kaip ir visa kita gyvenime „taip pat praeis“. Situacija nebus amžinai. Bet tai, kaip elgiesi su vaiku daro įtaką ateičiai, vaiko – tėvų santykiams, vaiko – pasaulio santykiams.
5. Galvokite, kad kantrybė yra būdas parodyti meilę. Iš tikro po to kai kantrybę prarandi jautiesi blogai, bent jau mes jaučiamės tikrai nekaip. Dar blogiau žinoti, kad vaikas matė tą kantrybės praradimą ir iš jo mokėsi, jį prisimins. Ilgai. Kai kuriuos kantrybės praradimus gal net visada. Nesmagu. Susitvardyti labai padeda galvojimas „aš tave myliu, dėl tavęs galiu giliai įkvėpti ir būti kantrus“. O kai prakvėpuoji, susitvardai TĄ momentą, kitą akimirką kažkas galvoje apsiverčia ir tampa daug lengviau. Svarbu iškvėpuoti TĄ momentą.
Auginant vaikus išlaikyti kantrybę rimtas iššūkis. Bet jei prisimeni situacijas kai pavyko būti kantriems ir kai nepavyko. Ką maloniau prisiminti?
Palikti komentarą