Eugenijus Stravinskas Vokietijoje gyvena jau 26 metus, 23 iš jų atidavė darbui su negalią turinčiais žmonėmis. Lietuvoje pedagoginį išsilavinimą įgijęs ir mokytoju dirbęs vyras persikvalifikavo ir šiuo metu dirba socialines paslaugas neįgaliesiems teikiančioje organizacijoje „Paritätischer Braunschweig“.
Tėvai renkasi specialiąsias mokyklas
Organizacijos „Paritätischer Braunschweig“ specialistai dirba vaikų darželiuose, su neįgaliais vaikais, suaugusiaisiais, vyresnio amžiaus žmonėmis. Šiuo metu E. Stravinskas – asmeninis asistentas Braunšveigo mokykloje, kur mokosi įvairių intelekto sutrikimų ar kompleksinę negalią turintys vaikai. „Padedu penktokui, kuriam nustatytas autizmas, epilepsija. Turiu nuolat sekti jo būklę, pastebėjęs artėjantį priepuolį tinkamai reaguoti. Be abejo, padedu ir kitiems klasės vaikams.
Mokykloje darbuotojų vyrų nedaug, vos trečdalis, todėl mokinukai mus mėgsta, nori bendrauti“, – sako E. Stravinskas. Mokykloje mokomasi nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kiekvienoje klasėje – nuo aštuonių iki dešimties vaikų, su jais dirba du mokytojai, vienas padėjėjas ir asmeniniai asistentai atskiriems vaikams. Iš viso mokykloje, kur mokosi apie 250 mokinių, dirba 40 asmeninių asistentų. Kiekvienoje klasėje esama vaikų, kuriems reikia individualios pagalbos.
Pasak E. Stravinsko, tėvai Vokietijoje nemato problemos, jei vaikui tenka lankyti specialiąją mokyklą. Galbūt ir todėl, kad požiūris į negalią turinčius vaikus šioje šalyje nėra neigiamas, jie priimami natūraliai, šeimos nestigmatizuojamos, o specialiųjų mokyklų mokiniams sudaromos visos sąlygos lavintis ir ugdytis. „Jei tėvai prieštarauja, be abejo, jų atžaloms suteikiama galimybė lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, bet dažniausiai tėvai anksčiau ar vėliau įsitikina, kad kartu su „sveikais“ bendraamžiais intelekto negalią turintiems vaikams per sunku. Dar nesusidūriau su neigiama tėvų reakcija, pykčiu, nepasitenkinimu, kai jų vaikams tenka rinktis specialųjį ugdymą“, – teigia specialistas.
Jo teigimu, vaikai, turintys intelekto sutrikimų, bendrojo ugdymo mokyklose dažniausiai jaučiasi blogai, jie nespėja mokytis kartu su bendraamžiais, todėl patiria stresą. Vyras pasakoja, kad jam bendrojo ugdymo mokykloje teko dirbti su berniuku, kuriam nustatytas hiperaktyvumas: „Jis turėjo daug įvairių problemų tiek su bendraamžiais, tiek su jų tėvais, tiek su pedagogais. Stengdavausi jį apginti, kuo galėdamas padėti. Tačiau galų gale tėvai patys apsisprendė paieškoti savo vaikui kitos mokyklos, kur jam būtų lengviau adaptuotis.“
Kitas specialisto prižiūrėtas berniukas iš Libano turėjo nesunkią fizinę negalią, bet buvo itin sudėtingo charakterio, jam sunkiai sekėsi pritapti prie bendraamžių, mokytis pagal bendrojo ugdymo programą. Po pirmosios klasės vaikas, neprieštaraujant tėvams, buvo perkeltas į specialiąją mokyklą.
„Bendrojo ugdymo mokyklų pedagogai net ir Vokietijoje nėra pasirengę mokyti kitokius vaikus, nes jie nėra tam ruošiami. Kitokiems vaikams skiriama per mažai dėmesio, todėl jie dažnai pasijunta nevisaverčiais. Kai mokoma atsižvelgiant į kiekvieno galimybes, vaiko savivertė išauga“, – sako pašnekovas ir dar priduria, kad mokinių specialiojoje mokykloje nuolat daugėja – šiais metais įsteigta dar viena ketvirtoji klasė.
„Tėvai Vokietijoje realiai vertina savo atžalų galimybes. Tie, kurių vaikams nustatytas intelekto sutrikimas, džiaugiasi, kad jų atžalos gali išmokti skaičiuoti pinigus, skaityti, rašyti. Neteko matyti tėvų, kurie siektų žūtbūt perkelti vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas. Kartais man pačiam atrodo – ką čia tas vaikas veikia, jam per lengva mokytis, tačiau labiau patyrę specialistai mato, kad bendrojo ugdymo mokykloje jam būtų pernelyg sunku“, – teigia E. Stravinskas.
Rengiami savarankiškam gyvenimui
Braunšveigo specialiojoje mokykloje vaikai rengiami savarankiškam gyvenimui, ugdomi jų buitiniai įgūdžiai. Mokiniai čia mokomi elementarių, nesudėtingų dalykų: rašyti, skaityti, skaičiuoti. Jiems taip pat dėstomi gamtos, namų ruošos pagrindai. Stengiamasi teorinį mokymą derinti su praktiniu, rengiamos išvykos į gamtą, įstaigas, įmones pagal temas, kurių mokomasi per pamokas.
„Pastarąjį kartą, kai vaikams pasakota apie pieną, lankėmės vienoje iš netoliese esančių fermų, kuri kartą per savaitę tiekia pieną mūsų mokyklai. Ūkininkas turi apie 300 karvių, jis mūsų vaikams aprodė savo ūkį, papasakojo apie kasdienius darbus. Vėliau visi vaišinomės kakava, pienu, kiekvienas mokinukas gavo po dovanėlę. Vaikams tokios išvykos palieka didžiulį įspūdį“, – pasakoja E. Stravinskas.
Vyro teigimu, klasėje pedagogai su vaikais bendrauja ne tik įprasta, bet ir specialia gestų kalba. Nekalbantiems vaikams taip lengviau. „Tai nėra ta pati gestų kalba, kuria bendrauja turintys klausos negalią. Gestais parodomi tokie paprasti dalykai kaip savaitės diena, metai, laikas, pertrauka, metas valgyti ar panašiai. Šios kalbos kiekvienas specialistas išmoksta specialiuose kursuose“, – aiškina pašnekovas.
Kiekvienam vaikui mokykloje sudaroma individuali ugdymo programa, mokytojai privalo atsižvelgti į kiekvieno gebėjimus. „Mano klasėje yra aštuoni vaikai, visi jie labai skirtingi. Berniukas, su kuriuo dirbu, turi labai gerą klausą, mėgsta muziką, per ją galima pasiekti geriausių rezultatų, vaiką motyvuoti. Kai kurie penktokai jau pramokę skaityti, kai kurie skaito neblogai. Vieni jau moka rašyti, tegu ir ne taip gerai kaip bendraamžiai. Iš aštuonių vaikų trys yra vokiečiai, kiti – vietnamiečiai, turkai, sirai. Mokykloje mokosi vaikų iš įvairių pasaulio šalių, visiems sudaromos vienodos sąlygos. Vokiečiai itin jautriai žiūri į socialinius dalykus. Visuomenė iš esmės labai tolerantiška“, – pabrėžia E. Stravinskas.
Vyras sako, kad mokykloje besimokantys vaikai sugeba daug, kiekvieno gabumai pastebimi, lavinami. Net turintys sunkiausią negalią nepaliekami likimo valiai, visi specialistai darbuojasi jų gerovei.
Įvairiapusė veikla
Nuo pirmųjų klasių vaikai mokomi įvairių buitinių dalykų, kartą per savaitę visi drauge ruošia maistą. „Patys mažiausi, pradinukai, gamina įvairias vaisių ar daržovių salotas. Vienam skiriama užduotis nulupti ir supjaustyti bananą, kitam – viską išmaišyti ir panašiai. Pastarąjį kartą su vaikais kepėme bulvinius blynus su obuoliene. Vieni vaikai skuto bulves, kiti jas tarkavo. Suaugusieji, žinoma, prisideda, tačiau daugumą darbų atlieka vaikai. Mokyklos pedagogai turi specialias receptų knygas, iš kurių mokinukams kaskart pasiūlo pasirinkti norimą valgį. Visi balsuoja, išsako savo nuomonę. Štai kitam kartui pasirinkome ruošti turkišką maistą. Atsižvelgiama į visų vaikų poreikius, taip pat ir tų, kurie maitinasi vegetariškai. Visi produktai įsigyjami tik ekologišku maistu prekiaujančiose parduotuvėse. Nors ten jie šiek tiek brangesni, tačiau taip rūpinamės mokinių sveikata“, – aiškina pašnekovas.
Tėvams toks vaikų maitinimas per mėnesį kainuoja 15 eurų. Tėvai taip pat per metus moka tam tikrą mokestį – maždaug 40 eurų. Už šiuos pinigus perkamos įvairios mokymo, ugdymo priemonės.
Braunšveigo mokykloje rūpinamasi, kad vaikai judėtų, sportuotų, užsiimtų menine veikla. Mokiniai žaidžia futbolą, tenisą, kitokius žaidimus. Jie taip pat mokomi piešimo, įvairių darbelių. Kaskart mokiniai paruošia dovanėlių tėveliams įvairioms progoms – Mamos, Tėvo dienai, Velykoms ar Kalėdoms. Kiekvienais metais vyksta mugė, kur negalią turintys vaikai suvažiuoja iš visos apskrities, prekiauja savais gaminiais. „Vieni šiai mugei pagamina darbelių iš medžio, kiti verda uogienes, jas supilsto į gražius stiklainiukus. Surinktus pinigus kiekviena klasė panaudoja savo nuožiūra: kartu eina į kavinę, perka ledų, išvyksta į nedidelę ekskursiją. Vokiečiai noriai perka neįgaliųjų kurtus darbelius, taip prisidėdami prie šių vaikų gerovės“, – pasakoja E. Stravinskas.
Kasmet mieste vyksta dainų šventė, kur susirenka 5–6 tūkst. dalyvių iš visų miesto mokyklų. Joje būtinai dalyvauja ir dainininkai iš Braunšveigo specialiosios mokyklos.
Vyresnėse šios specialiosios mokyklos klasėse mokiniai trejus metus iš eilės atlieka dviejų savaičių praktiką neįgaliųjų organizacijos „Lebenshilfe“ dirbtuvėse, parduotuvėje, skalbykloje, sode ir kt. Taip bandoma rasti optimalų variantą ateičiai, kur kiekvienas iš tų vaikų galės dirbti. Darbu ši organizacija aprūpina kiekvieną, baigusį specialiąją mokyklą. Be to, vyresniųjų klasių mokiniai keletą dienų po du gali pagyventi savarankiškai atskirame bute: patys keliasi, prausiasi, gaminasi valgį, iš ten kasryt eina arba važiuoja į mokyklą. Tai – naudinga savarankiško gyvenimo praktika.
Pradedant ketvirtąja klase, mokiniai važiuoja arba skrenda į 3–7 dienų klasės ekskursiją. Jaunesnių klasių mokiniai pasirenka poilsį ir pramogas artimesnėse vietovėse, vyresni keliauja toliau, pavyzdžiui, į Ispaniją. Ši metinė klasės ekskursija labiausiai laukiama ir mėgstama visų mokinių.
Vis dėlto specialistas neslepia, kad kartais ir Vokietijoje lazda perlenkiama – specialusis ugdymas skiriamas neseniai į šalį atvykusiems vaikams, kurie nemoka kalbos ir dėl to nuo bendraamžių bendrojo ugdymo mokyklose atsilieka. „Mokyklą lankė toks berniukas iš Rusijos. Jis atėjo į mūsų mokyklą jau ūgtelėjęs, jam čia nebuvo ką veikti. Dabar jis jau suaugęs, dirba rusiškų produktų parduotuvėje, kurios savininkai – jo tėvai. Vyrukas jau vedęs, turi du vaikus, sėkmingai tvarkosi gyvenime. Iki šiol su juo bendraujame. Gaila, bet ir Vokietijoje kai kurie vaikai „nurašomi“, – teigia pašnekovas.
E. Stravinskas primena, kad Vokietijoje yra ir įtraukusis mokymas. Kartu su bendraamžiais mokyklas lanko fizinę, regos, klausos ar kitų negalių turintys vaikai. Mokymo įstaigų aplinka jiems pritaikyta, kiekvienam skiriama po asmeninį asistentą. „Man pačiam teko dirbti su regos negalią turinčia septyniolikmete. Ji mokėsi pagal tas pačias programas kaip ir visi vaikai. Tačiau Vokietijoje tebėra ir atskirų mokyklų regos ar klausos negalią turintiems vaikams. Tiek jiems, tiek tėvams paliekama teisė rinktis“, – pabrėžia pašnekovas.
Būtina domėtis
Vyras prisimena, kad darbo su negalią turinčiais vaikais pradžia jam nebuvo lengva. Teko susidurti ir su vaikų agresija. „Pirmas berniukas, su kuriuo dirbau, turėjo autizmo sutrikimą. Mokiau jį rašyti, prilaikydamas ranką. Vaikas buvo agresyvus, visos mano rankos būdavo sudraskytos. Kai berniukui kas nors nepatikdavo, jis šokdavo, puldavo darbuotojus, aplinkinius. Kad nesužeistų kitų, jį tekdavo laikyti ir keletui žmonių. Kartą tokioje situacijoje jis man įkando į pilvą. Po šio įvykio teko apsilankyti pas medikus, skiepytis“, – prisimena pašnekovas.
Pasak jo, Vokietijoje darbuotojų saugumui skiriama nemažai dėmesio: jie mokomi, kaip apsiginti nuo agresyvių vaikų. Imituojamos įvairios situacijos – kai negalią turintis vaikas puola su rašikliu ar šakute, iš vienos ar iš kitos pusės. Rengiami savigynai skirti seminarai.
E. Stravinskas sako besidomintis įvairiomis negaliomis, jų specifika ir pagalbos neįgaliesiems būdais. Jis skaito knygas, gilina savo žinias. „Tik išmanydamas teoriją gali tapti visaverčiu specialistu, vertingu darbuotoju, kuris nenuvils tėvų ir kuriuo galima pasitikėti“, – pabrėžia pašnekovas.
Lina Jakubauskienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą