Visi tėvai atkakliai ir užsispyrę tvirtina, kad geriau žino, ko reikia jų vaikams. Pirmuoju laikotarpiu jie jaučia šiokią tokią atsakomybės baimę, o vėliau, bėgant metams, įpranta aiškinti vaikui, kaip jam reikia rengtis, kuo užsiimti, ko mokytis, su kuo ir kaip draugauti. Tačiau vaikas juk auga. Ir kai pasiekia amžių, kai yra pasiruošęs įžengti į suaugusių pasaulį, tėvams vis dar atrodo, kad jie turi reikalą su 2-3 metų mažyliu.
Iš kur jūs tai ištraukėte? Jeigu mažas vaikas jums viską pasakojo, tai jau sulaukęs 10-12 metų nustoja būti visiškai atviras su tėvais ir paslaptimis dalinasi su tokiais pat paaugliais. Ir esmė ne autoritetuose (pasitikėti draugais – natūralus kiekvieno žmogaus evoliucijos etapas), o tame, kad tėvai jau nebežino absoliučiai visko apie savo vaiką, kai tik jis ima pasikliauti ne jais, o kitais žmonėmis.
Ir tėvai pradeda brukti per prievartą savo nuomonę, požiūrius, pažiūras. Negana to, kad mama ir tėtis neturi žalio supratimo, kas džiugina ir dėl ko nerimauja jų vaikas, tai jie ir toliau jam nurodinėja, visai kaip kūdikystėje, kaip jis turi gyventi ir kuo turi kvėpuoti.
Tėvai labai klysta, kai galvoja, jog gerai pažįsta savo vaiką. Kažkas panašaus, jei koks nors jūsų giminaitis tą patį pasakytų apie jus pačius: „Taip, tu neišmanai, kaip reikia gyventi. Aš geriau už tave suprantu gyvenimą“. Jūs laikote savo vaiką idiotu. Neprotaujančiu sutvėrimu. Įsivaizduojate, kokį smūgį smogiate sūnui ar dukrai, kai štai šitaip akivaizdžiai paskelbiate, kokiais kvailais žmonėmis jie užaugo, kad jūs visiškai negalite jais pasikliauti? Juk netgi jūs, suaugę žmonės, darote klaidas. Tik sau jūs jas leidžiate daryti, o vaikui – ne.
Tėvai nekreipia dėmesio į tai, kas iš tiesų domina vaiką. Jeigu mažasis skiria kažkam daug laiko, reiškia, tai ne šiaip susidomėjimas, o realus pomėgis. Jeigu išties norite, kad vaikas jaustųsi laimingas ir pasitikėtų savimi, susikiškite kur nors giliau visas savo ambicijas ir pasidomėkite savo vaiko norais, troškimais. Kuo jis domisi? Kas jį traukia? Kam jis skiria savo laiką?
Paauglystė – tai tas laikotarpis, kai reikia leisti vaikui išmėginti savo jėgas įvairiose gyvenimo sferose. Neribokite jo, neuždarykite į narvą. Jis jau įžengė į brendimo, tapimo suaugusiu etapą. Ir jeigu nenorite, kad vaikas taptų traumuotu, nelaimingu nevykėliu, leiskite jam dabar, kol dar esate šalia jo, išbandyti jėgas ir padaryti visas įmanomas klaidas. Jūs jas ištaisysite, bet užtat ateityje vaikas daugiau tokių klaidų nebedarys.
Kad ir kokias klaidas jie bedarytų, būtent mokydamiesi iš klaidų vaikai išmoksta gyventi. Visiems tėvams norisi, kad jų vaikams viskas klostytųsi labai sklandžiai, kad netektų susidurti su nemalonumais. Tačiau tai absoliučiai neįmanoma. Jei ne greta jūsų, tai jau palikę jus vaikai padarys visas įmanomas klaidas. Dėl to nereikia saugoti jų nuo nemalonumų, geriau išmokykite su jais tvarkytis ir atsistoti ant kojų po eilinio kritimo.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą