Dažnai mums atrodo, kad kitas žmogus turi pats suprasti, ko mums reikia – patraukti kėdę, jeigu ji mums trukdo, uždaryti langą (juk akivaizdu, kad pučia ir aš jau sušalau), pavaišinti, jeigu valgo pats, užleisti geresnę vietą. Ir padaryti begalę kitų dalykų mūsų labui.
O jeigu santykiai artimi ir trunka jau ne vienerius metus, tai partneris tiesiog privalo mokėti skaityti mintis, atspėti norus ir tuojau pat juos tenkinti! Nes argi tai draugystė, argi tai meilė, jei žmogus ne ekstrasensas aiškiaregis?! „Tas, kuri myli, viską supranta, o jei nesupranta, reiškia niekada nesupras, ką jam ten dar aiškinti…“
Jis turi suprasti, ko aš noriu. Tai – viena.
O antra – jis turi tuojau pat man duoti, ko užsimaniau. Pats! Be jokių mano prašymų. Kitaip jis manęs nemyli.
Žmogus išties gali suprasti kitą žmogų be žodžiu, kitaip mes tiesiog neišgyventume. Kai gimsta vaikas, mama iš jo elgesio, verksmo ir veido išraiškos supranta, ko nori mažasis. Naujagimiui pakanka sukrutėti lovytėje ir mama jau duoda jam krūtį. Daugeliui iš mūsų taip ir pasiliko galvose šitas tikėjimas, kad suaugusių žmonių pasaulyje viskas veikia lygiai taip pat.
Kad man pakanka nutaisyti nepatenkintą veidą, parodyti nepasitenkinimą ir kitas privalo tučtuojau padaryti taip, kad man būtų gerai! Tokiais atvejais mums norisi, kad kitas žmogus taptų mūsų mama ir elgtųsi su mumis taip pat, kaip mamos elgiasi su 6 mėnesių kūdikiais. Skaitytų mintis, reaguotų į kiekvieną kostelėjimą, rūpintųsi. Ir be jokių nereikalingų žodžių iš savo pusės!
Kai vaikas paauga, jam tenka aktyviai prašyti, kad gautų ką nors iš mamos. „Mama, na nupirk, nupirk, prašau!“ Mamos dažnai atsako neigiamai. Neliesk, negalima, šito neimk, šitas mano, nepirksiu, tu niekur neisi, ten negalima. Vaikas išsiaiškina, kad jo prašymai ne visada patenkinami. O suaugęs žmogus supranta, kad dėl kokio nors prašymo, kas nors gali ir pasiųsti tolėliau.
Negana to, kad prašyti – gėda, nesaugu, tai dar ir supranti, jog prašydamas tampi pažeidžiamas. Tu garsiai, visiems girdint, pareiški, kad kažko nori iš kito žmogaus. Negana to, kad nori, tai dar ir prašai. Pasirodo, nepakanka vien tik deklaruoti, jog tau kažko reikia.
Vienas dalykas pasakyti, kad norite išklausyti psichologijos lekcijų kursą, nes jums tai labai įdomu. Visai kas kita – „duok pinigų, prašau, psichologijos lekcijai“ arba „pabūk su vaikais tris dienas per mėnesį pusantrų metų laikotarpiu, kol užsiimsiu saviugda. Į tokį prašymą galima ir žodžio „Ne!“ susilaukti. O kam norisi pasijausti kvailai, pergyventi, jaustis atstumtu?
Kur kas maloniau jausti nuoskaudą. Manęs nesupranta, bjaurybės, manęs nemyli, manimi nesirūpina.
Prašyti – tai darbas.
Pirmas dalykas – reikia suprasti, ko noriu. Ir ko konkrečiai noriu iš štai šito konkretaus žmogaus.
Antra – visa tai reikia dar ir suformuluoti bei pasakyti.
Trečia – tenka prašyti, atsiduodant visiškai kito žmogaus valiai: jeigu norės – duos, nepanorės – neduos, turi tam teisę.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visada būtina prašyti. Kartais mūsų prašymas – tik formaliai yra „prašymas“, iš tikrųjų tai nurodymas. Jeigu kalbatės su samdomu darbuotoju ir jūsų prašymas patenka į jo tiesioginių pareigų sferą, tai greičiausiai jūsų prašymas – tai nurodymas. Šiuo atveju jūs neatsiduodate kito žmogaus valiai (panorės – padarys, o jeigu ne – tai ne). Jeigu einate į darbą ir prašote vaikų: vieno – kad indus išplautų, kito – kad pakeistų vandenį akvariume, jūs duodate užduotis, nurodymus, o ne prašote. Ir grįžę namo greičiausiai pareikalausite ataskaitos.
Bet jeigu su žmogumi bendraujate horizontalioje plokštumoje, kaip lygus su lygiu, tai vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, kad gautumėte, ko trokštate – paprašyti.
Tačiau tai sąžiningas variantas. O yra dar pykčiai, kaltės jausmo provokavimas, gėdinimas, šantažas, kitos manipuliacijos. Tiesa, visos jos dirba tik tada, kai artimas žmogus sutinka žaisti šiuos jūsų žaidimus.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą