Mano sūnaus 9-ajam gimtadieniui aš kartu su juo ir jo draugais nuėjau į kiną, po to valgėm picą picerijoj, o po to jie visi liko pas mus nakvoti. Pakeliui į mūsų namus, vaikai aptarinėjo, kokia nuostabi diena buvo, ir dėkojo man, į ką aš atsakiau, kad „aš myliu vaikus ir man taip pat labai patiko!“
Netikėtai vienas berniukas man tyliai sušnabždėjo: „ O mano mama manęs nemyli“. Tai sudraskė mano širdį į mažus gabalėlius. Aš paklausiau jo, kodėl jis taip pasakė, ir jis atsakė: „Ji visada palikdavo mane. O vieną kartą aš atsibudau, o jos nebėra“.
Pasirodo, jis gyveno su tėvu, kurį jis vos bepažinojo. Jos motinai buvo atimtos motinystės teisės dėl nepriežiūros – ji palikdavo jį kiekvieną naktį, o pati eidavo į barą. Tai tęsėsi daugelį metų ir kaimynai girdėjo, kaip jis verkdavo, paliktas vienas, jie ir paskambino policijai. Ji alkoholikė ir narkomanė, iki šiol
Jo tėvas atnešė berniuko drabužius šiukšlių maiše – tai buvo viskas, kč turėjo berniukas. Jis niekada „ofocialiai“ nebuvo mano sūnus, bet nuo tada aš tapau jo mama. Aš rūpinausi juo, vedžiojau pas gydytojus, ėjau į tėvų susirinkimus, koncertus ir t.t.
Dabar jam 19 metų ir jis yra nuostabus. Jis su pagyrimu baigė mokyklą, o po to įstojo į koledžą, gauna stipendiją. Bet geriausia yra tai, kad jis yra nuostabus žmogus: linksmas, protingas, geras, mylintis. Aš myliu savo įsūnį!
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą