Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena kertinių Vakarų civilizacijos ir, plačiau žiūrint, demokratijos, žmogaus teisių teorijos ir praktikos atramų. Tai kartota daugybę kartų, įrašyta aukščiausio lygio susitarimuose. Pvz., 2006 m. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija, nuo 2011 m. galiojanti visoje Europos Sąjungoje, pažymi, kad „visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą“, o „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas“.
Tačiau ką reiškia šie kilnūs žodžiai, kai neįgalumą turintiems vaikams neleidžiama gimti, remiantis prielaida, kad jų gyvenimas bus nepakeliamas ir bevertis jiems patiems ir jų artimiesiems?
Šį akivaizdų prieštaravimą tarp neįgaliųjų vertės pripažinimo ir neigimo mūsų laikais dar kartą priminė Šventojo Sosto misijos JT būstinėje Niujorke Pasaulinės Dauno sindromo dienos kovo 21-ąją išvakarėse Šeimos ir žmogaus teisių centro, Pujolsų šeimos bei Jérôme’o Lejeune’o fondų surengta diskusija „Neįgaliesiems kaimuose, miestuose ir namuose nėra vietos? Mergaitės ir berniukai, turintys Dauno sindromą, yra paliekami?“
Šventojo Sosto misijos JT vadovas arkivyskupas Bernardito Auza pažymėjo, kad jau dešimtmečius nuoširdžiai, aistringai ir išsamiai kalbama apie teises ir kovą prieš diskriminaciją. Pvz., minėtoji Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“. Tačiau dar įsčiose nustačius Dauno sindromą, daugumai jų nebeleidžiama gimti. Per pastaruosius metus ne viena valstybė – Islandija, Danija – pasidžiaugė beveik šimtaprocentiniu „Dauno sindromo išnykimu“: iš tiesų tai reiškia beveik šimtaprocentinį jį turinčiųjų sunaikinimą dar prieš gimimą. Kas lieka iš pagarbos žmogaus orumui ir teisėms, kai nepripažįstama teisė gimti ir gyventi?
Pasak Pulitzerio premijos laimėtojo George’o Willo, „sąmoningas ir sistemiškas bandymas sunaikinti vieną ar kitą kategoriją žmonių yra genocidas. Genocido suvokimas priklauso nuo to, kas manoma apie su juo susijusią kategoriją. Islandijos atveju ši kategorija yra žmonės, turintys Dauno sindromą“.
Arkivyskupas Auza taip pat priminė Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės tyrinėtojų studiją „Dauno sindromą turinčių žmonių savivoka“: apklausus 284 vyresnius nei 12 metų asmenis, turinčius šį sindromą, paaiškėjo, kad beveik 99 proc. jų jaučiasi labai laimingi; 97 proc. džiaugiasi tuo, kas jie yra; 96 proc. – tuo, kaip atrodo; 99 proc. neabejojo dėl savo meilės šeimai; 97 proc. išreiškė meilę broliams ir seserims; 86 proc. tvirtino, kad jiems nesunku susirasti draugų. Sakiusieji priešingai dažniausiai gyveno izoliuotai. Taigi absoliuti dauguma Dauno sindromą turinčių asmenų nurodė, kad jų gyvenimas laimingas ir pilnatviškas bei to linki kitoms šeimoms, ir toms, kuriose niekas negimė turėdamas Dauno sindromą.
Apklausus Dauno sindromą turinčiųjų brolius ar seseris (822) paaiškėjo, kad 96 proc. myli tokį savo brolį ar seserį, o 94 proc. jais didžiuojasi. Absoliučiai daugumai tėvų su Dauno sindromu gimę vaikai yra džiaugsmo šaltinis. Pasak arkivyskupo, sunku būtų rasti laimingesnių žmonių grupę.
Kaip tai suderinti su vieno JT Žmogaus teisių komiteto nario pareiškimu, kad neįgaliųjų gynimas nereiškia, jog privalome leisti gyventi neįgaliam embrionui; kad moteriai turi būti užtikrinta prieiga į abortą kaip neįgalumo prevencija, kaip galimybė išvengti visą gyvenimą neįgalaus vaiko? Kaip suderinti, klausė dar kartą Šventojo Tėvo atstovas, tokį neįgalaus asmens gyvenimo nuvertinimą su jo vertingumo pripažinimu Neįgaliųjų teisių konvencijoje?
Jis priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus 2016 m. Gailestingumo jubiliejaus Mišiose ligoniams ir neįgaliesiems:
Manoma, kad sergantis ar neįgalus žmogus yra nepajėgus gyventi pagal tą gyvenimo stilių, kurį primeta malonumų ir pramogų kultūra. Šiais laikais, kai savo kūno puoselėjimas yra tapęs masiniu mitu ir tuo pat metu verslo šaka, tai, kas netobula, slepiama, kad nedrumstų privilegijuotųjų laimės ir ramybės, kad nekenktų dominuojančiai madai. Geriau šiuos žmones laikyti uždarytus kažkokiame, kad ir auksiniame, narve ar pietizmo ir slaugos rezervatuose, idant netrikdytų tariamos gerovės. Kartais netgi tvirtinama, kad geriau jais kuo greičiau nusikratyti, jog netaptų nepakeliama ekonomine našta. Tačiau iš tiesų, kai žmogus užsimerkia, kad nematytų ligos ir negalios, jis pradeda gyventi iliuzijų pasaulyje. Jis nesupranta tikrosios gyvenimo prasmės, reikalaujančios priimti kančią bei žmogaus ribotumą. Pasaulis nebus geresnis, jei jame gyvens tik „tobuli“ žmonės, bet bus geresnis tuomet, kai žmonės vieni kitus priims ir gerbs. Kokie teisingi apaštalo žodžiai: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“
Parengė Romanas Kazakevičius,
Vatikano radijas
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą