Todėl man reikia ruoštis gyvenimui be šeimos, o man neleidžia. Ir dar visi nuolat kartoja apie „krizę“. Man tikrai dabar sudėtingas metas.
Įsivaizduojate, aš neseniai supratau, kad esu aš, ir yra visi kiti žmonės. Čia nuostabus atradimas, nes kažkada man atrodė, kad mes su mama – viena visuma. O pasirodo, aš moku vaikščioti, galiu kalbėti, ir jeigu anksčiau aš apie save sakydavau trečiuoju asmeniu, kaip mama – „saša nori baju-bai“, tai dabar vis dažniau sakau „Aš“.
„Aš-inti“ man patinka daug labiau negu „mam-inti“ ! Todėl, beje, aš mėgstu eiti pasivaikščioti ne su mama, o su tėčiu. Man atrodo, kad tėtis tik apsimeta suaugusiu, o iš tikrųjų jis toks pat berniūkštis kaip ir aš.
Jis sako, kad aš turiu būti drąsus ir stiprus, ir niekada nedraudžia man daryti to, ką aš noriu: suptis ant supynių, šokinėti į pusnis arba žaisti futbolą su vyresniais berniukais.
Jis ir pats su malonumu prisijungia prie manęs, o jei aš griūnu, sako: „Iki vestuvių užgis“ ir „ Randai puošia vyrus“, – ir šypsosi. Ir mano ašaros kažkur pradingsta, su tėčiu man kažkodėl visai nesinori verkti dėl kiekvienos mėlynės, kaip darau prie mamos.
O šiandien padariau svarbų atradimą! Tai, tur būt, tik aš galiu gyventi sau ir viską daryti savarankiškai. O mama be manęs nieko negali. Jei aš neprišiukšlinsiu, ką gi jai reiks šluoti?
Ir jeigu ji manęs nemaitins šaukšteliu, tai ką gi jai veikti per pietus? Ir jeigu aš išeinu už durų, jinai gi vietos sau nesuranda!
Vienu žodžiu, mamai mes su ja vis dar viena visuma. Net nežinau, kaip jai papasakoti karčią teisybę: kad aš jau daug ką galiu be jos pagalbos. Jinai, tur būt, labai susikrims, pradės verkti, bartis. Kad tik reikalas nesibaigtų krize…
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą