Mūsų tėvai – ne mažiau traumuoti žmonės nei mes patys. Jie irgi patyrė deficitą – ir dėmesio, ir šilumos, ir materialių gėrybių. Tarybiniais laikais jie neturėjo psichologų, knygų ir treningų, nebuvo ir naudojimosi visomis šiomis priemonėmis kultūros. Jų pačių tėvai irgi neskaitė knygų apie auklėjimą. Augino, kaip galėjo ir mokėjo.
Gyveno jie su savo skausmu širdyse ir liūdesiu visą gyvenimą, nežinodami, kur visa tai išlieti. Patys savęs pažinti nespėdavo, jų gyvenimas buvo visiškai kitoks, kupinas svetimų prasmių, tikslų, planų.
Taip, tai buvo kiti laikai, kai įsiklausyti į save buvo nepriimta, kai galimybės buvo smarkiai ribotos, o ir pinigų buvo ne per daugiausia. Nors buvo daug ko kito, ko šiandien trūksta. Tačiau būti savimi – tais laikais skambėjo keistokai. Būti komunistu, inžinieriumi, darbo veteranu… Visuomenei reikalingu žmogumi… Tai svarbiausia.
Jų vaikystėje buvo lopšeliai nuo 3-4 mėnesių, diržai, kad vaikai bijotų, užimti tėvai ir partijos ideologija. Toje minioje niekam nerūpėjo atskiro konkretaus žmogaus jausmai ir poreikiai. Absoliučiai.
Jų širdys užrakintos didžiulėmis spynomis. Ir dabar atrakinti tas surūdijusias duris jau ganėtinai baisu. Nes per tiek metų ten labai daug ko prisikaupė. Jie gal ir norėtų, tačiau bijo ir negali. Jie tikriausiai neprieštarautų gauti žinių apie save ir gyvenimą, o tuo pačiu ir galimybę tas žinias panaudoti. Tačiau jiems kur kas sudėtingiau keistis. Kai tau 20 metų ir turi ne per didžiausią patirtį, rizikuoti beveik nėra kuo. Bandai, mėgini, ieškai, keitiesi. Tau dar nebaisu ir nesunku. Kai tau jau 50 – tai daryti gerokai sudėtingiau. Sukauptas didžiulis bagažas, daug įvairios patirties, kartais visiškai nereikalingos, o dar tas jausmas, kad „dabar jau man tikrai per vėlu“. Be to, nesinori atrodyti senu marazmatiku, įstojusiu į kokią nors sektą. Dėl to, nežiūrint į tai, kad mūsų tėvams viso to reikia, pradėti jiems yra beprotiškai sunku.
Jiems reikia labai galingo stimulo, kad pasiryžtų. Daugeliui tokiu stimulu tampa liga. Ypač, jeigu ji sunki. Nors ir ne visi tokiu atveju puola keisti mąstymą ir valytis širdies, bet dažnai būtent tokiais momentais jie nustoja baimintis permainų. Kokia prasmė bijoti, jeigu galima pamėginti?
Įgiję žinių, jie gali pajusti pragarišką skausmą. Nes didžioji gyvenimo dalis jau nugyventa. O ką, jeigu viskas buvo veltui, jei buvo pasukta kažkur ne ten? Viena 50-metė moteris verkė, kai susitikome, ir pasakojo, kaip jai gaila, kad visą gyvenimą pašventė tokiam marazmui kaip komunizmas, o ne savo vaikams. Su vaikais kontaktai labai silpni, jie nejaučia mamai ypatingo prisirišimo, juk nuo 3 mėnesių augo atskirai – lopšeliai, darželiai… Gyvenimas eina į pabaigą, o širdyje – tuštuma ir skausmas. „Kad būčiau žinojusi…“
Jie nemoka kurti santykių širdimi, jie norėtų mylėti ir būti mylimais, tačiau su užrakintomis širdimis tai neįmanoma. Jie trokšta dėmesio, labai nori jaustis reikalingi. Baisu paleisti užaugusius vaikus, nes neaišku, kaip ir kam paskui reikės gyventi. Savęs jie nepažįsta, su savimi jiems nejauku ir nepatogu. O būti mylimu labai norisi. Tik prašyti nemoka, gali tik manipuliuoti, rėžti pamokslus, reikalauti pagarbos, dėmesio, rengti spektaklius, elgtis kaip maži vaikai, kištis, mėginti iš naujo nugyventi savo gyvenimą, tik dabar jau vaikuose.
Ir kai matome tik tokius jų veiksmus ir nesuprantame, kas už jų slypi, mes pykstame, švaistome jėgas jų gelbėjimui, nuskriausdami savo pačių vaikus.
Bet jeigu suprasime, kokia tokio elgesio priežastis, pamatysime tas spynas jų širdyse, beprasmiško gyvenimo baimę jų akyse, vienatvės baimę, giliai traumuotas širdis ir sustabarėjimą, kuris neleidžia būti lankstesniais – viskas gali pasikeisti.
Pasikeisti mūsų pačių širdyse. Ir šito dažniausiai pakanka.
Jie bijo likti vieni, akis į akį su savo skausmu. Jie labai nori jo atsikratyti, tačiau nesigauna. Jie nepažįsta patys savęs, nesupranta ir nepriima. Jie neturi žinių, yra tik įvairiausi „visi taip gyvena“. O kaip kitaip – jie nežino. Ir ar galima apskritai kažkaip kitaip, ar turi jie tam teisę?
Mūsų tėvai, išeidami į pensiją, akimirksniu praranda gyvenimo prasmę ir prasideda ligos. Tačiau pakanka jiems vėl susirasti kokį nors darbą – dauguma sveikatos problemų pasitraukia. Mūsų mamos kuo toliau, tuo mažiau save prižiūri, atseit, kam visa tai, vis tiek jau sena ir stora, ir apskritai… Joms sunku skirti sau laiko ir pinigų, už pensiją jos geriau nupirks žaislų anūkams. Kartu su vaikais jas palieka ir gyvenimo prasmė, dėl to įsikabina į juos iš visų jėgų, tempiasi juos atgal po savo sparnu, nors vaikai įnirtingai priešinasi.
Susiduri su tokiu reiškiniu ir kartais net nežinai, nuo ko pradėti. Santykiai skausmingi, liguisti, neatneša jokio džiaugsmo. Kaip juos pakeisti? Ar įmanoma? Galima, tiktai labai sunku. Garantuoti galima tik pokyčius savose širdyse, o toliau – kaip kam gausis. Pradėkite nuo to, kad pajaustumėte visa širdimi, jog jūsų tėvai – geri žmonės. Nepaisant visų savo ne visada malonių veiksmų ir kalbų, jie yra geri. Jie irgi nori mylėti, būti laimingais, tačiau negali įveikti savo pačių inercijos, nežino kaip ir negali pradėti. Jie savaip supranta laimę (kuri daugumai yra saugumo sinonimas), savaip reiškia jausmus, o ir su pačiais jausmais jų santykiai neretai labai sudėtingi.
Galbūt jie niekada ir neišmoks savo meilę mūsų adresu išreikšti tokiu būdu, kad tai mums suteiktų džiaugsmo. Galbūt jie visada vietoje „aš tave myliu“ sakys „ko tu tokia liesa?“ ar „vėl be kepurės vaikštai“, ar „namuose, kaip visada, betvarkė“, arba „kam tu tokia reikalinga, išskyrus mane?“
Jei už viso to įžvelgsime meilę, tegu šiek tiek deformuotą, iškreiptą, galbūt netgi kastruotą, bet vis dėlto meilę – pasidarys lengviau. Visi tėvai myliu savo vaikus, ir visi vaikai myli tėvus. Tiesiog ta meilė kartais įgauna keistas formas. Tačiau juk medis, net jeigu jo kamieną iškraipė uraganai, net jeigu jis kreivas ir visai nedidelis, vis tiek tebelieka medžiu, teisingai? Esmė ta pati, jei tik norėsime tą esmę pamatyti.
Mūsų tėvams irgi teks suaugti, jeigu jie nori laimės. Kuo toliau eina gyvenimas, tuo svarbiau išmokti rasti laimę savo širdyje, pajausti save pasaulio dalimi ir ieškoti joje atsakymų į savo vidinius klausimus. Tėvams irgi teks įveikti šį kelią. Patiems, savarankiškai. Mes čia jiems, deja, ne pagalbininkai. Galime tik melstis už juos, palinkėti mintyse sėkmės, nekaupti jų adresu nuoskaudų ir netapti jų aukomis. Galime pasidalinti kokia nors informacija, neįkyriai, nevaizduodami protingesnių ir geriau išmanančių.
Kažkada labai pergyvenau dėl mamos. Ji viena ir taip toli, kartais turi problemų su sveikata. O paskui supratau – mano mama visgi dar tebėra pakankamai nesena, jai viso labo 55, o tada dar nė 50-ties nebuvo, ji turi begalę interesų ir hobių, turi ten pas save draugių, giminaičių, darbą. Ji yra suaugusi savarankiška moteris, kuri gali puikiausiai išsiversti be manęs.
Buvo sudėtinga tai suprasti, leisti ir jai gyventi savo gyvenimą, nebandant atsitempti pas save ar ten, kur man patinka, nepiršti jai savo įsivaizduojamos laimės, neperdarinėti nei jos, nei jai įprasto meilės rodymo būdo. Štai kuo pasireiškia tikra meilė mamai. Ir tai žymiai brandesnė ir vertingesnė meilė negu ta, kuri buvo prieš 10 metų – liguistas, skausmingas jausmas, kad be tavęs neišgyvens, kad tu skolinga ir privalai, o mama visur neteisi ir nieko nesupranta. Pasikeitus mano požiūriui į mamą, keičiasi ir ji pati. Ir tai negali nedžiuginti.
Mano pasaulyje šiandien galioja kelios taisyklės, susijusios su tėvais, galbūt jos bus naudingos ir jums.
- Tėvai – geri žmonės;
- Tėvai – žmonės su savais likimais, savomis gyvenimo pamokomis, savais procesais;
- Tėvai – normalūs žmonės, turintys savus įvairių traumų rinkinius;
- Tėvai – suaugę žmonės, net jeigu elgiasi vaikiškai;
- Tėvai turi teisę gyventi kaip nori, net jeigu mums tai nepatinka. Jie turi pasirinkimo teisę;
- Tėvai visada myli savo vaikus – kaip moka ir kiek sugeba;
- Tėvai turi teisę į savo jausmus ir tą elgesį, kurį patys pasirenka;
- Tėvai visais be išimties atvejais yra verti pagarbos ir dėkingumo;
- Geriausias būdas grąžinti skolą tėvams – būti laimingais patiems ir išauklėti laimingus vaikus.
Čia labai paprasta įžvelgti tarpusavio ryšius, pakanka tik mintyse peržengti savo asmeninio gyvenimo ribas ir pažvelgti į viską iš šalies.
- Jeigu laikote tėvus senais ir nepajėgiais, net jeigu jiems 40-50 metų, tai būtent taip jie ir elgsis. Be to, jūs negalėsite jų tokių gerbti;
- Jeigu manote, kad tėvai be jūsų nesusidoros (nekalbu apie kraštutinius atvejus – ligas, invalidumą), tai čia jau išpuikimas iš jūsų pusės, šitaip jūs atimate iš tėvų galimybę jaustis laimingais;
- Jei pradedate elgtis su jais kaip su vaikais, tai ir jie elgsis atitinkamai. O jūsų pačių vaikams tuo metu labai stipriai trūks jūsų, kadangi visą jiems skirtą energiją nukreipsite į tėvus;
- O jeigu žvelgsite į tėvus kaip į suaugusius, savarankiškus ir adekvačius žmones, kurie įsigudrino visą savo gyvenimą kažkaip apsieiti be jūsų globos ar netgi atvirkščiai – visas jėgas jums skyrė, tai ir tėvai atitinkamai elgsis;
- Jeigu sugebėsite suaugti ir pakeisti savo požiūrį į tėvus savo širdyje, prasidės pokyčiai ir išorėje, nors garantijos čia būti negali, o ir greičiai pas skirtingus žmones skirtingi.
Tuo pat metu suaugę vaikai turi turėti galvoje vieną sisteminę taisyklę – jauna šeima turi pranašumą, lyginant su tėvų šeima. T.y. ir vyras, ir žmona pirmiausiai turi užsiimti savo pačių šeima, tėvams padėti nenuskriaudžiant savų vaikų ir pačių savęs. Investuoti reikia į vaikus, į ateitį, o ne į praeitį. Ypač kai kalba eina apie energijos, minčių ir emocijų investavimą. Tėvus reikia mylėti ir gerbti, tačiau būtent vyras/žmona ir vaikai nuo šiol tampa pačiais svarbiausiais žmonėmis gyvenime.
Tėvams reikia padėti, kai turite jėgų ir galimybių, kai jiems išties reikia pagalbos, kai jie pasirengę priimti ją ta forma, kokia esate pasirengę jiems suteikti, kai padedate su dėkingumu, be išpuikimo, su pagarba. Ir taip – pradėti visgi geriau nuo pagarbos jausmo savo širdyje, tada ir pagalba duos daugiau naudos abiem pusėms, o ir santykiai atneš daugiau džiaugsmo. Pirmiausia – pagarba. O jau paskui visa kita.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą