Kai man buvo 18 metų aš sužinojau, kad mano tėvas nėra mano biologinis tėvas. Mano tėvai susitiko, kai man buvo 2 metai. Mano tikrasis tėvas paliko nėščią mamą.
Jie man pasakė, kad jau esu suaugusi ir privalau žinoti tiesą. Sakė, kad geriau iš jų, nei iš svetimų. O jei ieškosiu savo biologinio tėvo, jie neprieštaraus.
Po šios naujienos aš visą naktį nemiegojau, aš galvojau.
Nežinojau ką daryti: ieškoti jo ar ne? Ką daryti, jei jis neapsidžiaugs mane išvydęs? Kodėl taip atsitiko su manimi? Na, kodėl man?
Aš prisiminiau, kaip mano tėvas su manimi iki vidurnakčio darė rankdarbius į darželį, kaip valgėme saldainius tamsoje, slapčia nuo mano mamos. Kaip vieną dieną tėtis ir aš buvome pas jo draugą garaže, aš žaidžiau gatvėje, įbėgau į garažą ir į mane skriejo įkaitęs iki raudonumo armatūros gabalas … Tėvas sugriebė jį ranka ir stipriai nusidegino ranką. Prisimenu, kaip tėtis kiekvienam mano gimtadieniui dovanodavo gėlių puokštę. Jis ateidavo į mano kambarį, pažadindavo mane, pasveikindavo ir įteikdavo gėlių. Kaip mes kartu kepėme kiaušinienę, jis netgi kepė man mano mėgstamą tortą.
Atsikėlusi ryte nuėjau į virtuvę, kur mano tėvas sėdėjo ir gėrė kavą. Apkabinau jį ir pasakiau, kad man nereikia kito tėčio.
Supratau, kaip stipriai myliu savo tėvus, kurie mane užaugino.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą