-Kiaulė. – sako penkių metų mergaitė, supdamasi supynėmis.
-Kas kiaulė? – perklausia šalimais ant suoliuko sėdinti jos močiutė.
-Tu. – atsako mergaitė.
Močiutė kelioms sekundėms praranda kalbos dovaną, paskui pradeda bartis.
-Ne, močiutė ne kiaulė. – nutraukia jos priekaištus mažas broliukas. – Mūsų močiutė karvė.
Vaikai pradėjo garsiai juoktis iš galutinai žadą praradusios moteriškės.
Vaikai net nesuprato, kad pasakė kažką įžeidžiančio ar neteisingo. Kadangi nuo mažų metų jie negirdėjo nieko gero apie suaugusius. Vien keiksmus ir barnius. Nebūna blogų vaikų, yra tik kvaili tėvai, kurie nesupranta, kad maži vaikai kaip kempinės sugeria į save viską, ką girdi ir mato.
Norite sužinoti, kiek geri esate tėvai? Pasižiūrėkite į savo vaikus. Vaikai – tai juos supančios aplinkos veidrodžiai, kurie atspindi jus pačius, jūsų pažiūras, tradicijas, principus ir šeimos taisykles.
Vaikui nesvarbu, turite pinigų, ar ne, jeigu laikotės duoto žodžio
Taip jau atsitinka, kad nėra galimybės nupirkti, ko nori vaikas. Svarbiausia šioje situacijoje – kaip būtent paaiškinsite problemą vaikui.
Dažnas vaizdelis: tėtis ar mama užeina su vaiku į parduotuvę, iš pradžių viskas ramu, civilizuota. O paskui prasideda audra. Vaikui prasideda isterija, kadangi tėvai nenupirko jam kažkokio žaislo. Ir čia nutinka įdomiausias dalykas – tėvai iškaršia vaikui kailį ir išveja iš parduotuvės.
Aš nieko nesmerkiu ir nekaltinu. Tiesiog noriu papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgiuosi pati. Aš rimtai paaiškinu atžalai, kad kol kas mes negalime leisti sau to žaislo, tačiau kai tik atsiras galimybė, mes būtinai sugrįšime ir nusipirksime. Ir tuojau pat leidžiu vaikui pasirinkti: jogurtas ar ledai? Vaikas laimingas, gavęs skanėstą. Apie žaislą jis jau pamiršo. O aš būtinai laikausi duoto žodžio ir atsiradus galimybei nuperku, ką pažadėjau. Ir mano vaikui vis vien, turiu aš pinigų, ar neturiu. Juk aš stengiuos vykdyti savo pažadus.
Mokykitės klausytis savo vaiko. Mes su jumis juk žinome, kad kartais vaikai būna baisiai įkyrūs, rodo kaprizus, neklauso. Visi mes buvome maži. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, kokie bus mūsų vaikai. Tėvai negali nugyventi vaikų gyvenimo, tačiau mes galime suteikti jiems teisingą startą. Kitaip sakant, gerą išsiauklėjimą. Štai dėl ko reikia stengtis atsakyti į visus, net pačius absurdiškiausius mažylių klausimus. Mokykitės išklausyti juos nuo pradžios iki galo, nežiūrint į užimtumą.
Rimtai žvelkite į vaiko problemas. Bent jau pademonstruokite vaikui, kad rimtai vertinate jį ištikusią situaciją.
Girkite savo vaikus bet kokiomis aplinkybėmis. Maža dukrelė išplovė indus. Šaunuolė. Netyčia sudaužė lėkštę. Nieko baisaus. Pasakykite, kad šukės laimę neša. Aš visada taip sakau ir sau pačiai, ir vaikams.
Išmokykite pralaimėti. Žaisdami įvairiausius žaidimus, nepasidavinėkite. Nesvarbu, kiek vaikams metų, jie turi žinoti, kad būna ir pergalių, ir pralaimėjimų. Šitaip palengvinsite būsimą vaiko gyvenimą.
Neseniai mūsų miesto stadione vyko vaikiško futbolo rungtynės. Žaidė vaikai iki 10 metų. Tai štai, viena komanda smarkiai atsiplėšė nuo kitos. Ką padarė berniukas iš pralaiminčios komandos? Jis pribėgo prie geriausio priešininkų ekipos žaidėjo ir iš visų jėgų spyrė jam į pilvą. Poelgį pateisino tuo, kad jam nepatiko, jog jo komanda pralaimi.
Kodėl taip gavosi? Todėl, kad nuo pat vaikystės tėvai visuose žaidimuose pasidavinėjo vaikui ir nemokė jo pralaimėti. Nedarykite tokios klaidos, tegu jūsų mažylis mokosi džiaugtis ir pergalėmis, ir pralaimėjimais.
Kalbėkite su vaiku kaip su suaugusiu. Šitaip parodote jam, kad laikote jį pilnaverčiu žmogumi. Kalbėkite jo vaikiška kalba, be gudravimų, maksimaliai sąžiningai atsakykite į klausimus. Parodykite, kad jį suprantate. Kad nuo ankstyvos vaikystės žinotų, jog visada gali pasidalinti su jumis ir geru, ir blogu.
Bausti vaikus reikia, bet tik už jų pačių prasikaltimus. Dar savo tolimoje vaikystėje įsiminiau vieną momentą. Mano mama dirbo vaikų darželio auklėtoja. Tai štai – darbe ji buvo tikras angelas, visi vaikai ją labai mylėjo. O sugrįžusi namo, visą pyktį ir įtampą, susikaupusią per dieną, išliedavo ant manęs. Ir štai kartą po darbo pas mamą atėjo kaimynė ir pasakė, kad aš nurinkau jai visas avietes. Mano pasiaškinimų niekas nesiklausė. Buvau prilupta ir nubausta. Tačiau liūdniausia šioje istorijoje visiškai ne tai. Paaiškėjo, kad avietes nuskynė tos pačios kaimynės anūkas, o kaltę suvertė man. Esu jau seniai suaugusi moteris, bet iki šiol prisimenu šį vaikystės epizodą. Sau aš aiškiai pasižadėjau, kad visada išklausysiu savo vaikus ir stengsiuos pasielgti teisingai, ko ir jums linkiu.
Išklausykite vaikų nuomonę. Viena moteris vis skundėsi man savo atžala. Sako, nupirko sūneliui puikius brangius džinsus. O vaikas atsisako juos nešioti. Bet ne dėl to, kad jam tos kelnės nepatinka, o dėl to, kad mama nepaklausė jo nuomonės perkant. Sūnus į tėvų pasipiktinimą atsakė labai paprastai: sekantį kartą, kai šeima eis apsipirkti, suknelę mamai rinks jis pats. Ir nesvarbu, patiks jai ta suknelė, ar nepatiks, ji turės ją nešioti. Šitam mažam vyriškiui 8 metai, ir jis tikras šaunuolis, nes jau nuo vaikystės rodo suaugusiems, kad į kitų nuomonę reikia atsižvelgti.
Savo vaikui jūs esate Visatos centras. Būkite vaikui pavyzdžiu, kurį jis mėgdžios. Atminkite: vaikai viską mėgdžioja ir kopijuoja, pradedant žodžiais, baigiant eisena. Ir tik nuo jūsų priklauso, kokia bus vaiko Visata. Jūs negalite išmokyti vaiko gyventi, tačiau galite išmokyti atrasti gyvenime tai, kas gražu, gera, šviesu.
Kalbėkite vaikui apie savo meilę. Girkite vaiką už mokėjimą išreikšti meilę, ar tai būtų žodžiai, ar poelgiai. Mokykite vaikus mylėti save nuo pat vaikystės.
Visi vaikai skirtingi, individualūs ir nepakartojami. Kiekvienam reikalingi savi auklėjimo metodai. Ir būtent tėvai geriausiai pažįsta ir supranta savo mažylius. Tik jums, tėčiai ir mamos, spręsti, kaip reikia auklėti savo atžalas. Tik nuo jūsų priklauso, kokiais juos išauklėsite. Galbūt jūsų nuomonė nesutaps su maniške, aš viso labo norėjau pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis. Rašau jums ir pati vis dar mokausi.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą