PASAKOS PADEDA VAIKAMS IŠGYVENTI IR TAI, KAD MAMOS KARTAIS TAMPA RAGANOMIS

Pasaka vaikui padeda susivokti, kad normalu būti ir geram, ir blogam ir leidžia lengviau išgyventi audringas emocijas, LRT KLASIKAI sako menininkė Karolina KUNČINAITĖ. „Ir mama kartais tampa ragana. Tik vaikas gali vaizduotėje išgyventi, kad kovoja su ta ragana, o realiame gyvenime jis su mama visai normaliai elgiasi, nes su ragana jau yra gerai padirbėjęs. Tai tikra psichoterapija vaikams ir gyvenimo mokykla“, – pastebi K. Kunčinaitė.

Kai kurie tėvai galvoja, kad vaikams reikia skaityti šiuolaikinius kūrinius, skirtus vaikams. Kai kurie sako, kad pasakose per daug siaubų, kad tai destruktyviai veikia vaikus, sudirgina jų vaizduotę. Dar kiti mano, kad vaikų gyvenime laukia ir taip daug išbandymų – kam per anksti juos įvesti į gana žiaurų mūsų pasaulį. Bet amerikiečių vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas, knygos „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“ autorius, mano priešingai – kuo anksčiau vaikas susidurs su gyvenimo tikrove, tuo labiau bus psichologiškai, moraliai pasiruošęs galimiems iššūkiams, įvairiems išbandymams. Ilgai tyrinėjęs pasakas knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“, jis įtikinamai argumentuoja, kodėl būtent pasakos yra vaikui tinkamiausias žanras. Nes būtent simbolinė kalba, pasakos struktūra, kaip sekamas siužetas, kokia jos pabaiga, vaiką išmoko svajoti, viltis, kad bendradarbiaujant galima įveikti didžiausius išbandymus, išmoko atrasti gyvenimo prasmę, siekti tikslų gyvenime. Simbolių kalba vaikui yra suprantamesnė nei mums, įpratusiems racionalizuoti.

Ši knyga labai gerai suaugusiajam paaiškina, kas vyksta tose pasakose, kokia tai simbolinė kalba, kas ta simboline kalba pasakyta. Tą simbolinę kalbą supranta vaiko pasąmonė – ji pati susidėlioja visus pasakose pateiktus gyvenimo modelius, visus laukiančius pavojus, didvyriškus žygius ir laimingą pabaigą, kuri, įveikus visus pavojus, atlikus visus žygdarbius, neišvengiama.

Man labai patinka, kad pasakose labai gyvenimiškai paliekama erdvė – nebūtinai padedamas taškas, nesakoma, kad toliau nebus ypatingų įvykių ar išbandymų. Pavyzdžiui, pasaka apie Raudonkepuraitę nesibaigia taip, kad Raudonkepuraitė paskui ilgai ir laimingai, be jokių nuotykių gyveno. Ji tiesiog patyrė tam tikrą virsmą ir gyvens toliau.

Raudonkepuraitės interpretacijoje – kiekviena smulkmena yra kodas gyvenimo eigai. Aišku, kad vilkas yra vyras, viliojantis mergaitę. Bet kaip B. Bettelheimas analizuoja ir vilko žodžius, ir netgi senelę, aiškina, kodėl ji dalyvauja toje pasakoje, kas yra medžiotojas, kodėl praryjama ir senelė, ir  Raudonkepuraitė. Kad vilkas įsivilioja Raudonkepuraitę atsigulti šalia lovoje – labai svarbus momentas, reiškiantis seksualinę patirtį.

Koks senelės vaidmuo? Už ką ji praryjama?

Senelė pasiuvo tą raudoną kepuraitę – viliojimo ženklą. Ji tarsi pasidalija su mergaite tam tikra patirtimi, ir galbūt per anksti, nes Raudonkepuraitė pradeda vilioti ir suvilioja vilką.

Taigi ne tik vilkas kaltas?

Raudonkepuraitė taip pat kalta. Pati kepuraitė – kaip ženklas, kad tu mane jau gali vilioti, jau aš norėčiau, nors mama sakė neišklysti iš kelio. Svarbu ir tai, kai Raudonkepuraitė klausia vilko, kodėl jo tokios didelės akys (tai yra rega), ausys (klausa), letenos (lytėjimas), dantys (skonis). Taigi vilkas įvardija visus keturis -mogaus pojūčius.

Paskui vilkas praryja Raudonkepuraitę (senelė jau praryta). Jos tarsi nusirita į patį dugną, įvyksta kažkokia jų degradacija. Atėjęs medžiotojas, kuris simbolizuoja tėvą arba jaunikaitį, perpjauna pilvą, o tai simbolizuoja žmogaus, asmenybės dvasinį atgimimą. Raudonkepuraitė tada pasako – oi, kaip šviesu. Ji išeina į naują šviesą. Į viską, į ką, atrodo, neatkreipi dėmesio, atkreipia dėmesį mūsų pasąmonė.

Ir vaikas ypač lengvai tai perskaito.

Vaikas padaro savo išvadas ateičiai.

Vaikas dažniausiai susitapatina su pasakos pagrindiniu herojumi ir tarsi pats gyvena toje pasakoje. Mituose pagrindinis herojus yra antžmogis, turintis ypatingų galių, kurių mes, paprasti žmonės, neturime. O pasakoje kalbama apie paprastus žmones.

Knygoje B. Bettelheimas pabrėžia, kad vaikai prašo kažkokios pasakos daug kartų, kad iki galo ją suprastų.

Nes jiems kažkodėl būtent ta pasaka yra svarbi, ji kažką jų asmenybėje keičia, išjudina, tik mes negalime žinoti ką. Tai pasąmonės slėpiniai, jos pasaulis, kuris pats susitvarko. Pavyzdžiui, mano dukrytei labai patiko pasaka apie Lukošiuką, kuri išvis košmariška, nes Lukošiukas reikalauja nusikirsti vieną ranką, paskui kitą ranką, koją… Čia jau kažkoks siaubo filmas prasideda. O ji taip prašė, kad aš ją vis skaityčiau.

Kaip vaikas perskaito tuos vaizdinius, kad jam nėra taip baisu?

Šitas rankų ir kojų nusipjovimas – kažkokių galimybių atsisakymas. Arba ten ir galvą paskui nukerta, o galva – protas, ego, puikybė. Tai simboliai, kuriuos vaiko pasąmonė perskaito. Bet aš suprantu tuos tėvus, kurie galvoja, kad gal ir nereikia tokių pasakų prieš miegą skaityti.

Pasakos labai sužadina vaizduotę, ir vis dėlto ta vaizduotės galia turbūt gali būti ir negatyvi?

Net jeigu ji negatyvi, tegu vaikas išgyvena tai per pasakas. Pasakos netgi padeda vaikui susitvarkyti su tuo negatyvu. Būtent dėl to vaikus ir traukia pasakos. Pasakoje visada laiminga pabaiga, visi gauna būtent tai, ko nusipelnė. Tai irgi tam tikras mokymas – po truputį moralės, bet ne moralizuojant, o per įvykius, per stebuklus, kad, atrodo, jau situacija beviltiška, bet vis tiek visi gauna tai, ko nusipelnė.

B. Bettelheimas pabrėžia, kad geriausias žanras vaikams yra pasakos – ne mitai, ne literatūra vaikams.

Vaikas dažniausiai susitapatina su pasakos pagrindiniu herojumi ir tarsi pats gyvena toje pasakoje. Mituose pagrindinis herojus yra antžmogis, turintis ypatingų galių, kurių mes, paprasti žmonės, neturime. O pasakoje kalbama apie paprastus žmones: apie kvailelį, apie mergaitę ir berniuką, broliuką ir sesutę. Tai žmonės iš gyvenimo, todėl vaikui daug lengviau susitapatinti su tokiu herojumi negu su tuo antžmogiu, kuris gali iš dangaus ugnį atnešti.

Ir mama kartais tampa ragana. Tik vaikas gali vaizduotėje išgyventi, kad kovoja su ta ragana, o realiame gyvenime jis su mama visai normaliai elgiasi, nes su ragana jau yra gerai padirbėjęs. Tai tikra psichoterapija vaikams ir gyvenimo mokykla, simboliškai pateikta.

Labai įdomiai B. Bettelheimas nagrinėja, kodėl pasakų herojai vieni tik geri, kiti tik blogi.

Kad vaikui būtų aiškiau, kad jis galėtų susivokti, jog tai normalu. Nes galbūt jis galvoja, kad tai nėra normalu ir išgyvena labai audringas emocijas – vaikas juks nesugeba jų valdyti. Pasaka jam padeda susidėlioti gyvenimo modelį – kad yra normalu, jog esi ir toks, ir toks.

Kad mamos kartais nemyli…

Ir mama kartais tampa ragana. Tik vaikas gali vaizduotėje išgyventi, kad kovoja su ta ragana, o realiame gyvenime jis su mama visai normaliai elgiasi, nes su ragana jau yra gerai padirbėjęs. Tai tikra psichoterapija vaikams ir gyvenimo mokykla, simboliškai pateikta.

Kokias problemas pasakos sprendžia?

Įvairias gyvenimiškas problemas: būsimo asmeninio gyvenimo problemas, būsimos karjeros problemas, galų gale brendimo ir dvasinį virsmą. Pavyzdžiui, pasaka būtinai prasideda išėjimu iš namų. O kiek dabar daug žmonių užstrigę šiame brendimo etape – nebeišeina iš namų.

Pasaka apie Jonuką ir Gretutę – viena iš tų, kur moko išeiti. Tėvai išveda į mišką, vaikai lieka vieni ir dar sutinka raganą, kuri juos nori suėsti. Bet jie vienas kitą palaiko.

Tai ir yra jų virsmas – bendradarbiavimas, brendimas.

Kodėl mums reikia to stebuklo? Kodėl knyga taip pavadinta?

Pati knyga ir atsako į klausimą – ten užkoduotos gyvenimo formulės. Bet tos formulės galbūt labiau suvokiamos vaikui.

VIOLETA MELNIKIENĖ